Mėlynbarzdžio vaikai

Perskaičius pavadinimą, nori ar nenori, mintyse iškyla Charles’io Perrault pasaka Mėlynbarzdis. Prisimename, kad tai pasaka apie vyrą, turėjusį daug žmonų, ir kurios dingdavusios. Tačiau kyla klausimas, kuo galėtų būti dėtas šis XII amžiuje iškilęs personažas R. Šerelytės romane. Ir iš kur atsirado tie jo vaikai? Į šį klausimą ir atsako visas romanas.

Vos tik pradėjusi skaityti supratau, kad autorė nenusigręžia nuo pamėgtų temų, kad tarsi išlieka ištikima savajam laikui ir vėl pasižada mums jį atskleisti, tačiau kitaip. Šį kartą adaptuoja pasaką, norėdama priartinti mus prie giluminių šio romano klodų. Iki galo bandydami suvokti jau žinomos pasakos prasmę ir pritaikyti ją sovietinio laikotarpio aplinkai, artėjančiam nepriklausomybės rytui, bandome ieškoti pasislėpusio Mėlynbarzdžio. O jis mums pasirodo ne tik kaip gyvas veikėjas, bet ir kaip pati sistema, įkalinanti viską už uždarų durų, neleidžianti niekam laisvai kvėpuoti. Sistema, kuri turi absolučią valdžią.

Tokios aplinkos prispaustus ir regime tris pagrindinius šio romano veikėjus: mirusią motiną, dukrą ir sūnų. Girdime kiekvieno nuomonę, gilinamės į kiekvieno mąstymą. Romane mirusi motina yra tarytum Mėlynbarzdžio žmona, o sūnus ir dukra – jo vaikai. Čia Mėlynbarzdis yra kaip totalitarinės santvarkos simbolis. Vadinasi tie vaikai yra tokios santvarkos užauginti. Tačiau keliama dar gilesnė problema – ar jie gali išgyventi be Mėlynbarzdžio, tai yra be tokios sistemos. Toks klausimas kyla todėl, kad R. Šerelytė tuos vaikus vaizduoja ne tik sovietinių laikų aplinkoje, bet ir auštant Lietuvos Nepriklausomybės rytui bei jam jau išaušus.

Pritaikydama pasaką autorė tarsi išlaiko jos vidinius bruožus: pasilieka pasakinė simbolika. Regime skyrius suskirstytus į tris dalis – motinos, sūnaus ir dukters aplinkos bei vidinio pasaulio išgyvenimai. Taigi, skaičius trys, kaip žinome, yra stebuklingas, turintis savyje magišką galią. Apskritai šis skaičius siejamas netgi su tobulybe. Vadinasi, galime spėti, kad galbūt tokia romano struktūra padeda patį romaną paversti tobulu kūriniu. Tačiau, mano nuomone, tokia struktūra mums padeda giliau pažvelgti į kiekvieną veikėją, pajusti jo kelią bei išnykimą, kadangi skaitydami pastebime, kad maždaug romano viduryje dingsta motinos paveikslas, ir lieka skyriai įvardinti 2 ir 3 numeriu. Vėliau pastebime, kad belieka tik dukters išgyvenimai bei vieną kartą prisideda ketvirtasis – tai yra dar vieno vaiko paveikslas, kuris buvo atskirtas nuo šeimos. Tačiau tai atsitinka tik vieną kartą.

Tačiau dabar reikėtų plačiau pažvelgti į kiekvieną portretą, kuris mums atstovauja tam tikrą gyvenimo požiūrį. Pirmiausia autorė pristato motinos portretą. Kitaip greičiausiai ir neįsivaizduotume šio romano pradžios. Juk nenorime atitrūkti nuo Mėlynbarzdžio pasakos motyvo. Taigi, pradedame nuo artimiausio jam žmogaus – žmonos, kuri čia vaizduojama jau mirusi. Kažkodėl jos išsakytas mintis bei jausmus norisi pavadinti neužmirštuolės memuarais. Taip yra dėl to, kad iš mirusiojo jau nieko nebesitikime: jokios išpažinties ar atviravimų, o čia jų regime pakankamai, ar jo nuomonės apie buvusią bei esamą (laidotuvių) aplinką. Jos pasakojimai ironiški, netgi savos mirties vaizdavimas atrodo kylantis iš pasąmonės ironijos glėbio: Sūnus bėga iš paskos, jo akys pilnos ašarų, lūpų kamputy – raukšlė, panaši į nusivylimo grimasą, turbūt suprato, kad gyvenimas – nelabai sąmojingas pokštas, tiksliau pasakius, visai nevykęs, bet žmonės juokiasi – gal iš įpratimo, o gal todėl, kad juokas – dirgiklis, toks kaip čiaudulys, jeigu nenusičiaudėsi, jausiesi bjauriai, kutens iš vidaus (8-9). Iš motinos monologinio mąstymo ryškėja ir romano temos krypties rodyklės – tai požiūris į sovietinę sistemą, į jos keliamas doktrinas bei požiūris į žmogų. Jau pačioje pradžioje atrandame suvaržytą ir pakeistą tikėjimą į ideologiją, juk galų gale dėkojama ne Dievui. Partijai (9). Visame kame regime šios santvarkos įtaką, mėlynbarzdį tėvelį saugantį kiekvieną ir neleidžiantį netgi kvėpuoti be leidimo. O miręs žmogus pasijunta laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, veikėja kalba nesustodama, sakydama viską, ką galvoja, juk nieko nebereikia slėpti (9). Taip pat atsiskleidžia susvetimėjusio pasaulio motyvas. Tai iškyla ir iš motinos minčių, tačiau dar ryškiau tai atsispindi šeimos linijoje, bet apie tai vėliau.

Tarsi iš kapų prisikelia tas pasaulis, kuriame ji gyveno ir į kurį išleido savo vaikus. Vaikai. Čia pradedama tolti nuo žinomos pasakos minties, atsirandama tarytum už jos ribų. Iš kur atsirado vaikai? Apie juos tikrai pasakoje nebuvo nė žodžio. Tačiau vis tik jie yra. Ši sistema nori ar nenori užaugina kiekvieną, kuris papuola į jos gniaužtus. Jų charakteriai visiškai skirtingi. Sūnus atrodo ramesnis, lyg ir labiau susikaustęs. Duktė atvirkščiai, drąsi ir einanti už tokią sistemą, o galbūt tai tik paviršius, gal ji tiesiog mokanti prisitaikyti. Tai skleidžiasi per kelis klodus, kuriuos atsekti padeda dviejų pasaulių sugretinimas: totalitarinis laikotarpis bei išaušus Nepriklausomybės rytui. Dukters paveikslas gali priminti jau anksčiau R. Šerelytės kūryboje buvusios mažos mergaitės portretą iš novelės Pionierės laiškai. Ten matėme mažą mergaitę, kuri giliai tikėjo sistema, kuri sprendė didelius klausimus, galbūt per didelius jos amžiui. O šiame romane, tarsi tos mergaitės savotiškas atspindys galėtų būti jau subrendusi mergina, žinanti ir mąstanti. Prie šios novelės priartina ir keletas romane pasirinktų palyginimų, kurie netgi leidžia mums, neįvardijant autorės, sakyti, kad tai jos kūrinys. Tai palyginimai su gyvuliais. Novelėje sistema tarsi buvo lyginama su karvėmis, čia atrandame tokį palyginimą: tarybiniai kiaulių kompleksai panašūs į savotiškas rezervacijas, kur kiaulės uždarytos perauklėti ideologiškai, o ne keliauti į dešrų cechą. Taigi pagrindinis rezervas – žmogus (13). Žmogus, ieškantis savęs, bet tuo pačiu negalintis iki galo savęs realizuoti. Jis gali rinktis būti sistemos vergu arba gebėti prie jos taip prisitaikyti, kad niekas nepastebėtų tikrojo veido, arba eiti prieš sistemą. Toks požiūris pirmiausia nuskamba iš motinos lūpų: Stebėtis, - pasakė ji, - nėra ko. Nauja visuomeninė formacija viso šito reikalauja. Mes tiesiog turime prisitaikyti (15). Taigi atsiranda ir prisitaikėlio vaidmuo. Kam jis atitenka? Labiausiai jis atsispindi sūnaus pozicijoje. Jis nesipriešinantis. Šiuo atveju sesuo tarsi išlieka tarp prisitaikėlio ir maištautojo vaidmens. Čia ją regime besimokančią S. Nėries Bolševiko kelią stojamiesiems, čia ji žingsniuoja trumpu sijonu be jokios gėdos. Ar tai paauglės maištas, o gal tai išsakyta pačios autorės nuomonė apie tuometinę santvarką, apie žvilgsnį į ją? Turbūt ir tai, ir tai.

Jau minėta žmogaus tarp dviejų pasaulių problema. Šioje vidinėje kovoje atsiduria du veikėjai. Ir ji ryški po Nepriklausomybės ryto, kuomet motinos paveikslo nebelieka, nes ji dingsta kartu su sovietine aplinka. Žinoma, kitaip ir būti negalėjo. Kas priklauso senajam pasauliui, ir ko jau tarsi nebėra, turi dingti. Jaučiame lyg kažkas būtų bandęs ištrinti to pasaulio pėdas smėlyje. Tačiau jos lieka. Lieka vaikuose. Turbūt sunkiausia buvo prisitaikyti broliui. Ligos iškankintas žmogus, taip pat šeiminiai santykiai ne tokie, apie kokius svajotų kiekvienas vaikas, besikeičianti aplinka. Viskas susideda iš ganėtinai didelių sunkumų vaikino kelyje. Žmogus netikėtai pasitraukia iš gyvenimo, tarsi nesugebėjęs iškelti kojos per slenkstį ir bandyti susikurti geresnę rytdieną. Žinoma, tam įtakos turėjo ne tik ta totalitarinė aplinka. Vien šeima ko verta. Tėvas geriantis, močiutė (kol buvo gyva) geresnio žodžio gailėdavo ir išvykusi sesuo. Jis vienas paprasčiausiai to nebepakėlė. Nebemokėjo gyventi tokiomis sąlygomis, o ir kitų negebėjo susikurti. Tuo tarpu sesers istorija kitokia, tačiau pabaiga artima visų kitų istorijoms. Ji išvažiavo. Negi užtenka pasitraukti iš smukdančios aplinkos ir gyventi toliau? Jai pavyko, pavyko peržengti tą slenkstį. Ar ji laiminga? Deja, pabaiga mums sako visai ką kitą. Ji geria, jos dukra jai į akis pasako: Alkoholikė [...]. Melagė. Sakei, kad nekenti girtuoklių, o pati geri (205). Turbūt nė vienas negalime iki galo pabėgti nuo savo praeities. O jeigu stengiamės ji vienu ar kitu būdu stengiasi mus susigrąžinti. Netiesa, kad laikas grįžta – jis negali to padaryti. Tai tik aš sugrįžtu. / Vis giliau ir giliau į buvusį laiką, kad prisiminčiau tai, ko negaliu atleisti (205). Žmogus savyje įkalina daug daugiau negu galima įsivaizduoti. Nors antroje romano pusėje regime kitus, lyg ir geresnius, laikus, bet žmonės išlieka tie patys. Mėlynbarzdžio vaikai negali išgyventi be savo tėvo. Jie lieka jo gniaužtuose iki galo. Vieni visiškoj vergovėj, kiti per atstumą, tačiau surišti. Autorė vaizduoja kaip sunku žmogui atsiplėšti nuo savo šaknų, nuo įaugintų vertybių ar pasaulėvaizdžio.

Romanas įdomus ir tuo, kad jame nemažai autobiografinių motyvų. Pati autorė tarytum susitapatina su  vienu iš Mėlynbarzdžio vaikų – dukra. Joje mes randame tam tikrų detalių iš pačios autorės gyvenimo. Tai ir tokia reikšminga data kaip stojimas į lituanistikos studijas (1989m.), motinos mirties aplinkybės. Autorės motina nuskendo, romane pavaizduota motina taip pat išėjo iš pasaulio tokia pat mirtimi. Šeimos aplinka panaši: R. Šerelytė užaugo išsiskyrusioje šeimoje, po motinos mirties su broliu persikėlė gyventi pas tėvą su močiute. Regime jos močiutei artimą portretą bei tėvo paveikslas ganėtinai artimas pačios autorės tėvo portretui. Brolio, augusio atskirai nuo šeimos, motyvas irgi iškyla iš autorės gyvenimo. Artimos ir tokios visai nereikšmingos detalės kaip trumpo sijono užsidėjimas, kuris veikėjai reiškė savotišką protestą, galime tik spėti, ką jis reiškė pačiai autorei. Tokie potėpiai tik dar labiau sustiprino romano linijas, privertė dar giliau įsiskaityti tarp pačių eilučių.

Romano stilius ironiškas, bet pakankamai tiesus. Kai kurie epizodai primena baroko mirusio ar yrančio kūno stilistiką, pvz., brolio sapnas: [...] girgžda ne lubos, bet mano kojų kaulai, gremžiami pusiau žmogiško padaro ilčių – mėsą jis jau buvo nugraužęs ir riaugėjo į tamsą šilto kraujo garais. Sudribęs ant krūtinės, stabdė mano širdies plakimą ir neleido kvėpuoti, bandžiau nustumti jį, bet rankos neįveikė tuštumos. Ir tik tuomet, kai siela spurstelėjo kaip pats mažiausias paukštelis, vos neuždusinta, žvėris nenoriai atrijo sukramtytus audinius, jie kaip košė prilipo prie švariai nugraužtų kaulų, o kraujas, užuot išsisklaidęs ore kaip tvankūs mėsos garai, vėl ėmė tekėti gyslomis [...] (73).  Vartojami įvaizdžiai gilina kūrinio prasmes, verčia sakinius skaityti po kelis kartus, permąstyti viską iš naujo ir kaskart atrasti visai kitokį pasaulį. Pasaulį, kuris svetimas pats sau, kuriame žmonės tarsi stulpai, nenorintys judėti, tiksliau negalintys judėti į priekį. Jie varžo save, surakina kitus. Tačiau mirtis juos išlaisvina iš vergovės. Mirtis arba beprotystė. Tokioje visuomenėje esi laisvas tik už to pasaulio ribų. Žmogui keliamas greičiausiai neįveikiamas uždavinys – surasti save kitur. Bet ar tai įmanoma? Ar kam nors tai iki galo pavyko?

Užvertę knygą susimąstome: ar įmanoma nugalėti baimę gyventi?