Mėlynbarzdžio vaikai

R. Šerelytė sukuria pasakos apie Mėlynbarzdį tęsinį. Tik dienos šviesą išvysta ne kraupi pasaka, o modernus, originalus ir savitas romanas apie Mėlynbarzdžio vaikus. Kyla noras su jais susipažinti, pažvelgti į jų likimus, pažiūrėti kaip gyvena puikiai žinomos pasakos numanomi herojai. Kas jie tokie? Kur ir kaip jie gyvena? Kodėl autorė romano personažais pasirenka būtent šiuos veikėjus? Į pirmąjį iš pirmo žvilgsnio patį lengviausią klausimą būtų galima atsakyti šitaip: tai sovietinės santvarkos vaikai, nuo pat mažumės skaudžiai susiduriantys su esama tikrove, pažeidžiami, besiblaškantys tarp kelio ir klystkelio, tarp gyvenimo ir mirties, tarp žmogiškojo ir gyvuliškojo pradų. Jie turi atsirinkti, atskirti vertybes, kurios diktuos jų gyvenimą, lems jų poelgius, likimą. Veikėjai romane gyvena be vardų ar kitos tapatybės. Jie turi savo charakterį, savybes, pagal kurias galima atpažinti, nuspėti jų elgesį. Veikėjai atstovauja visai kartai, tampa autoritarinės santvarkos archetipais. Taigi veikėjuose galima pamatyti universalumo idėją – veikėjai nėra unikalūs, o per daug tikroviški, kad juos būtų galima įvardyti konkrečiais vardais. Veikėjai apibendrina visos kartos dvasinę būseną, laikyseną, savimonę. Mėlynbarzdžio vaikus galima atpažinti kasdieniniame gyvenime.

Knygos niekaip neišeina skaityti vienaprasmiškai. Įdomus yra skaitytojo santykis su knyga: vienaip ją skaitys žmogus, gimęs ir užaugęs prie sovietinės santvarkos, kitaip jau nepriklausomoje Lietuvoje augęs skaitytojas. Pirmasis ją tapatins su savo gyvenimo įvykiais, atpažins kažką patirtą, išgyventą. Romane vaizduojamas laikmetis perteikiamas itin tikroviškai: veikėjų problematika (individai, nerandantis vietos pasaulyje, menkavertiškumo jausmas, baimė gyventi, ieškoti savo kelio) , kasdienybė (lietuviškasis kaimas, jo buitis, atsikraustymas gyventi į Vilnių, studijos, buto nuoma, darbas), kraupūs poelgiai (smurtas, alkoholizmas, savižudybės). Itin svarbų vaidmenį suvaidina leksika – autentiški žodžiai, frazės, būdingi aprašomam laikmečiui, kuriuos dabar jau galima vadinti apdulkėjusiais istorizmais: chruščiovkė, govorilka, milicijos voronokas, Salomėjos Nėries „Bolševiko kelias“, komjaunimas, kolūkis, „Kutuzovas“, senelis Leninas, tarybinė moteris. Tai knygai suteikia ypatingo autentiškumo: juntama sovietmečio mąstysena, jausena, žmonių pasaulėžiūra.

Skaitytojas, nepažinęs to laikotarpio, neaugęs autoritarinėj santvarkoj gali į romaną žiūrėti kaip į tam tikrą pažintinį-realistinį praeities vadovą, kuriame aiškiai atsiskleidžia to meto veikėjų psichologinė būsena, savimonė, gyvenimo būdas. Ir kas keisčiausia, kad nors ir žmogus subrendęs europietiškoje Lietuvoje, daugeliu atveju liko toks pats: neretai suvaržytas, patiriantis tiek savo, tiek aplinkinių degredaciją, moralinį nuosmukį, kamuojamas psichologinių problemų. Galbūt dar neišsivadavome iš praėjusios santvarkos gniaužtų, galbūt per dažnai matome vyresniosios kartos blogą pavyzdį. Juk jie jau nebepakeis savo prigimties, neišsižadės žiauraus, paskendusio alkoholyje, be moralės sadisto tėvo Mėlynbarzdžio. Jo auklėjimo manieros ir pasekmės puikiai atsispindi visuomenėje, socialiniame gyvenime. Ir kas baisiausia Mėlynbarzdžio vaikai augina jau savo vaikus, moko juos gyvenimo taisyklių, kurios primena kaip jie patys buvo auklėjami. Tačiau teoriškai dabartinis vaikas gyvena demokratinėje santvarkoje, paremtoje asmens, saviraiškos laisve, orumo neliečiamybe, be žeminančio elgesio, smurto. Tik  ar tai visiškai atspindi tikrovę? Juk vis dar sunku išmesti terminą „homo sovieticus“. Puikiai žinomas Lietuvos pirmavimas Europos sąjungos šalyse pagal alkoholio suvartojimo kiekį, savižudybių (ypač jaunų žmonių tarpe) skaičių, nedarbo lygį ir kitus savivertės nekeliančius statistinius duomenis. Įdomu būtų kada sulaukti šios knygos tęsinio, apie Mėlynbarzdžio anūkus: ar jie beprisimins jį, kokią įtaką jis bus padaręs ar nepadaręs savo atžalų atžaloms.

Tačiau kol kas šiandien turime atvirą, nepagrąžintą trijų asmenų išpažintį: motinos, dukters ir sūnaus. Kaip jau minėta – knygos veiksmas vyksta  sovietiniu laikotarpiu: iš pradžių Rusijoje, vėliau Lietuvoje, antroje knygos dalyje veiksmas jau perkeliamas į pirmuosius žingsnius žengiančią nepriklausomą Lietuvą.  Iš įpročio norisi ieškoti ezopinės kalbos bruožų,  kurie būdingi sovietinio laikmečio literatūrai. Tačiau čia nėra jokių metaforų, stilistinių būdų pasakyti tai, kas yra draudžiama, turi likti nesuprasta cenzūrai. Nenuostabu, juk knyga parašyta 2008 m., kai galima nevaržomiems rašyti savo mintis, kelti idėjas ir ezopinė kalba liko tik  tų pilkųjų laikų originali meninė priemonė. Tad štai koks išeina romanas, kuriame aprašomas sovietinis laikotarpis: rašoma atvirai, neapsimetinėjant, skaitytojas neapgaudinėjamas, niekam nėra pataikaujama. Romano veikėjų gyvenimas paremtas „bjaurumo estetika“ – veikėjai gniuždomi aplinkos, susiduriantys su prievarta, nepatiriantys meilės, pati aplinka atgrasi, purvina, nejautri kitų likimams ir nelaimėms. Vaizduojami komunizmo sudarkyti žmonės – „gero, elgesio taisyklės liepia  būti tyliam, paklusniam ir slėpti savo jausmus, nes būti jausmingam reiškia ne ką kitą, kaip pasiduoti silpnumui“. (p. 75). Tai akivaizdžiai atsispindi veikėjų elgsenoje. Pagrindiniai veikėjai – sūnus ir dukra gyvenimą pradeda patriarchalinėje šeimoje, kurioje patėvis ( minėtasis Mėlynbarzdis) turi aukščiausią valdžią. Tik ta valdžia siejama su jėga, smurtu, prievarta, šizofrenišku elgesiu („Tolis paleisdavo man į galvą šaukštą – puodelių nelietė, mat juose sėdėjo ateiviai (16 p.) ). Toks elgesys suprantamas kaip normalus, nes individas privalo prisitaikyti tiek visuomenėje, tiek šeimoje. Tarybinės moters situacija taip pat nepavydėtina: ji turi kęsti vyro pažeminimą, girto vyro patyčias.  Motinos balsas nuskamba sarkastišku prašymu: „Susimildamas, nors į veidą netrenk, man rytoj posėdis – prašau Tolio, ir jis pasigaili, spiria man į pilvą, net susiriečiu iš skausmo ir netikėtumo (29 p.).O tai juk ne bet kokios, o partinės moters prašymas. Ji, nepabūgusi palikti vyrą Lietuvoje, išvyksta į Rusiją pas kitą ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau apie geresnes sąlygas net kalbėti neįmanoma. Išeitis tik viena: savižudybė.

Atrodo, jog kitos išeities neranda ir josios sūnus. Knygoje jis „atlieka“ vieną pagrindinių vaidmenų. Jo išsisakymai itin graudūs – nesuprastas žmogus, nerandantis savęs, o ir neieškantis. Brolio prisitaikėliu vadinti negalima. Jei būtų pritapęs prie gyvenimo, būtų tapęs apgailėtinu kaimo alkoholiku, kaip ir jo tėvas. Bet pastarajam gyventi taip pat nelengva, kai vienintelis gyvenimo tikslas yra gauti trirublę degtinei ir tai nėra toks lengvas užmojis. Tad džiaugsmo jo gyvenime irgi mažoka. Brolis savo šeimoje, aplinkoje jaučiasi svetimas. Jis pats supranta, jog „toks gyvenimas panašus į merdėjimą“ (111 p.). Jis suvokia, jog taip gyventi negalima ir savo noru atsigula į psichoneurologinį skyrių. Diagnozė – maniakinė depresija. Gydytojai broliui gali tepadėti tik duodami vaistų, nes dvasios ligos gydomos tik tabletėmis. Deja, sovietinis gydymas neduoda jokių rezultatų, brolis ir toliau jaučia nerimą, baimę: „Ilgiesi meilės, svajonių išsipildymo, šviesios ateities, o kai visa tai sutrupa į besitraukiančios visatos kiautą, kiekvieną ląstelę ima krėsti nepaaiškinamas nerimas, tarsi aplink kibirkščiuotų atviri elektros šaltiniai“(128 p.) Tik iš kur tas pasyvumas, nenoras įdėti net menkiausių pastangų siekiant savo asmeninės gerovės, iš kur ta gyvenimą graužianti egzistencinė tuštuma?  Vėl gi kaltinti galima Mėlynbarzdį, „inercijos stumiamą“(127 p.) tėvą, gyvenime nesigaudančią senelę, prasigėrusį kaimą, išsigimusią sovietinę santvarką. Brolis jaučiasi per daug silpnas, apatiškas, suvaržytas, jog bandytų priešintis gyvenimui. Per daug bijo žmonių ir pasaulio. Išeitis ir vėl ta pati: savižudybė.

Sesuo visiška priešingybė broliui, tėvui. Ji nepabūgsta palikti degraduojančią šeimą. „Sesuo išvažiavo studijuoti, griežtai pareiškusi, jog paskui karvės uodegą ji nelakstys – tai neturi jokios perspektyvos“(127 p.). Atrodo, jog Vilniuje jai neblogai sekasi: lituanistikos studijos, darbas leidykloje, knygos išleidimas, šeima, vyras, vaikai. Moteris gyvena visavertį gyvenimą, materialiai apsirūpinusi, sulaukia visuomenės pripažinimo, tačiau sielos pilnatvės vis tiek nėra. Ir vėl pradeda lįsti praeities šešėliai, įkyrios mintys, jog kažkas yra ne taip. “Netiesa, kad laikas grįžta – jis negali to padaryti. Tai tik aš sugrįžtu (205 p.)” – mąsto dukra. Nesvarbu kuo tampi, kaip gyveni, kiek patyrei, esi stipri asmenybė ar ne, vis tiek niekada nepabėgsi nuo savo praeities išgyvenimų, archetipinių taisyklių, kurios yra taip įsismelkusios į sąmonę, mentalitetą, kad sugriaus viską, kas buvo pastatyta ant gyvenimo pamatų ir teks joms paklūsti, vadovautis, nepaisant to norima, ar ne. Belieka išeitis – išprotėti, stebėti viską iš šalies, bet nedalyvauti gyvenime. „Ar mano gyvenimas yra toks, kad verta mane uždaryti, neįvardijus kaltės ir nenuteisus?...“ – klausia moteris. Ji kaip F. Kafkos „Proceso“ herojus, kalta be kaltės, turi būti nubausta, nors nieko nepadarė.
Tokius charakterius visų pirma kuria pats gyvenimas. Jie per daug stereotipiški, gyvenimiški, kad juos rašytojai galėtų sukurti, nes tokiems veikėjams pakanka tik rašytojo išmonės ir jie yra perkeliami iš gyvenimo į knygą. Taigi „Mėlynbarzdžio vaikai“ yra visų sovietinių vaikų atviras išsisakymas. R. Šerelytė bando išteisinti tas praėjusio laikmečio normas, kurių buvo laikomasi, tarsi išvalo visas uždraustojo kambario dulkes, susikaupusį purvą. Veikėjams už jų netikusią stovėseną, visus nukrypimus skaitytojas yra priverstas atleisti. Toks graudus išsisakymas savo visų problemų, vidinio skausmo negali nesukelti gailesčio. Juo labiau, kad tokiu būdu išgirstame visuotinį individų balsą, prašantį pasigailėti. Ir žinoma skaitytojas nenuteis, nebent pagrūmos pirštu, kad taip gyventi negalima. O užvertęs knygą ir toliau kartos tų veikėjų tokias pat ar kiek skirtingas klaidas.

Įdomu būtų sužinoti ką užsienietis apie sovietinį rėžimą, žinantis tik iš istorijos vadovėlių, pagalvotų perskaitęs tokią knygą. Tik kaži ar iki galo perskaitytų ir galbūt į Lietuvą nenorėtų ir bijotų vykti. R. Šerelytės knygą būtų galima pavadinti „nacionaliniu produktu“ – ją supras patys lietuviai (ar kitų posovietinių tautų atstovai), ir tai ne visi. Skaitant „Mėlynbarzdžio vaikus“ tikrai neišeitų atsipalaiduoti, patirti skaitymo malonumą. Knyga yra per daug slegianti, kartais įkyriai peršanti mintį, jog sovietinėje Lietuvoje žmonės tik gėrė, smurtavo, žudė ir žudėsi. Taip tikrai buvo ir yra, bet ir prie to rėžimo išaugo savimi pasitikinčių žmonių, žinančių savo vertę, turinčių gyvenimo tikslą ir siekiančių jo. Ir norisi tikėti, kad tokių yra daugiau nei rašytojos romane vaizduojamų gyvenimo autsaiderių. Kita vertus R. Šerelytė nepataikauja masiniam skaitytojui, o pasitelkusi „lietuviškąjį pesimizmą“ kaip stilistinę priemonę kuria veikėjų tragizmą atskleidžiančius paveikslus.
R. Šerelytė veikėjams neduoda jokių patarimų, neieško išeities, kurie galbūt būtų padėję išgelbėti jų gyvenimus ar bent kaip padėję išbristi iš tų kritinių situacijų, kurie jose buvo atsidūrę. Tik paliko vienintelį būdą: sau atimti gyvybę arba išprotėti. Tačiau gal galėjo būti nors kokia išeitis, kuri užvertus knygą skaitytojui būtų suteikusi nors menką optimizmo gaidelę, kad vilties kažką pakeisti dar yra. Deja, jos nėra ir knyga palieka slogų įspūdį, bet nepalieka abejingų. Nori nenori autorė priverčia susimąstyti tiek apie savo asmeninį, tiek apie visos tautos gyvenimą.