Maskva - Petuškai

Ilgokai tenka laukt, kol kas doro papuola į rankas. Mano pažintys su man mielomis knygomis visuomet netikėtos. Kaip, kad ir ši V. Jerofejevo apysaka, atrasta tarp secondhand  knygų krūvos „Akropolio“ knygyne ir tekainavusi vos porą litų. Visai nepatraukli, plonų violetinių viršelių knygiūkštė. O visgi ėmė ir tapo mano bibliotekos numylėtine.

Amžiną atilsį Artūras Barysas apie tokią literatūrą kalbėdavo,- „... paimi tokią, paverti nugarėle į viršų, prisivarvini pilną stiklinę ir gyvenimas nušvinta”. Šiai knygai tai būtų labai tikslus apibūdinimas. Ji tiesiog persisunkusi alkoholio nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kaip kad ir autoriaus gyvenimas, kuris tapo romano pagrindu. Tai lyg savotiška paties V. Jerofejevo autobiografija. Tarpsnis nuo jaunuolio iki vyro.

Pagrindinis veikėjas — pats V. Jerofejavas – „Venička“, nubudęs nežinia kokioj laiptinėj, kamuojamas pagirių, traukia į Kursko stotį. Iš ten pajudės „električka“ Maskva – Petuškai. Elektrinis traukinys, vešiantis herojų pas jo mylimąją ir mažąjį trejų metukų sūnelį, kuris jau pažįsta raidę „J“. Traukinys, kuriame Venia palaipsniui važiuos per savo gyvenimą ir kalbės su Dievu, Velniu, angelais. Charakteringų pakeleivių kompanijoje malšins dvasios troškulį kiekvienoje tarpstotėje. Klaidžios painiose savo girtos pasąmonės labirintuose. Atskleis asmeninę tragediją ir dugno žavesį. Savotišką žavesį. Be jokių pagražinimų ir blizgučių. Priplėkusį, sukepusį girtuoklėlio būvį. Ir visa tai tik vienoje, 125 km. atšakoje tarp Maskvos ir Petuškų.

Knyga pilna komiškų sitacijų, ir daugelis jas traktuoja savaip. Kažkam tai tik linksmas skaitalas, atmiežtas užstalės juokeliais, kitiems paprususio proletarjato gyvenimo vaizdai, man tai giliai užslėptos autoironijos ir laisvės troškulio manifestas. Juk pati knyga rašyta gūdžiais  brežnevinio „zastojo“, stagnacijos laikais. Beje, knygai dienos šviesos teko laukti net devyniolika metų. Oficialios šviesos, nes „samizdatas“ nesnaudė ir Venička kuo puikiausiai gyveno tuometinės didžiosios tėvynės skaitytojų širdyse. Ir niekas nesistebėjo jos populiarumu. Tai tas pat kaip ir draudimas klausytis V. Vysockio. Žinia, uždraustas vaisius daug saldesnis, juolab kai jis artimas ir suprantamas daugeliui. Venia - tai aš ir tu. Tas „aš ir tu“ gana sąlyginis ir labiau suprantamas vyresniajai auditorijai, kuriai savo kailiu teko pajust, ką reiškia gyventi tokiu metu. Metu, kai turi stebėti ką kalbi, kai nuo mažens esi programuojamas gyventi pagal partijos nubrėžtą liniją, kai induvidualizmas laikomas liga, bet kokia  asmeninė laisvė - beprotyste. Ir tokiu laiku autorius, pasitelkęs tuomečių „Afonių“ įvaizdį, bando rast kelią į išsivadavimą. Ne tik kelią. Bandoma atsakyti į klausimą, kodėl rusų tauta geria. Ir geria taip, kaip niekas kitas nemoka. Ach, ta paslaptinga rusų siela...

Skaityt verta  jau vyresniųjų klasių moksleiviams, ką jau kalbėt apie jų tėvus, kurie galės su šiokia tokia nostalgija, o gal ir be, grįžt į savo jaunystės laikus. Prisiminti tuos šimtą gramų ir „buterbrodą“. Pajust Maskvos priemestinių traukinių dvasią, kuri beje nepasikeitus iki šiol. Teko prieš trejetą metų važiuoti tokia „električka“. Vaizdai labai primena romane skaitytus. Keleiviai sėdi kompanijomis ir leidžia per rankas baltosios butelius. Audringos kalbos ir rusų svetingumas.

Knygą vertėtų skaityt originalo kalbą. Sodrūs rusiški epitetai išversti į lietuvių kalbą praranda pusę žavesio. Lietuviškasis vertimas (1992) nuosekliai cenzūruotas ir iš keiksmažodžių, kurie tikrai nebjaurotų turinio, belikę  nebesuvokiami trumpiniai. Tik nepamanykit, kad tai pigi „bulvarščina“. Anaiptol. Tai gili savęs ir tautos savianalizė, praskiesta geros ironijos doze. Perskaitykit ir gal rasit atsakymą į klausimą – kas gi iš tiesų toji paslaptingoji rusų siela.