Knygos
Romanai (1922)
Poezija (614)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Marmurinis šuo

Marmurinis šuo Kam gi yra leidžiamos rinktinės? Norint susandėliuoti rašytoją į chrestomatines lentynas. Iš leidyklos poreikio kartkarčiais išleisti savo rašytojo knygą (kai naujų neparašo), ypač kai knygos leidimą lydi stichinės nelaimės. Ar tiesiog priminti maloniam skaitytojui – tiek jaunam, tiek nelabai jaunam – poetinį autoriaus bagažą? Dar šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatant knygą buvo pateikta pastaroji versija. Belieka tik apgailestauti, kad ne „Raštai“ ir ne naujas rinkinys, o tik eilinė rinktinė (pirmoji: „Sigitas Parulskis. 50 eilėraščių = Aidas Marčėnas. 50 eilėraščių“, 1999), t.y. knygą sudaro atrinkti tekstai iš rinkinių: „Iš ilgesio visa tai“ (1990), „Mirusiųjų“ (1994), „Mortui sepulti sint“ (1998) ir eilėraščiai, neįtraukti į rinkinius, pavadinti „Likusieji“. Likusieji, kaip prielipa mirusiesiems palaižyti (laižau tavo ranką, laižau). Arba kaip ketvirtoji – būtina – šuns koja. Laižymas toks instinktyviai šuniškas ir pirmapradiškai žmogiškas.

„Marmurinis šuo“ – ne veltui, nors pats autorius prisipažino jį sugalvojęs netyčia (tuo metu, kai paklausę pavadinimo, skaitęs apie Diogeną). Diogenas Sinopietis (V–IV a.pr.m.e.) – garsus kinikas (gr. kyōn – šuo, iš čia: kinologija; taip pat esanti ir tokia šunų veislė – marmurinis), gyvenęs statinėje ir turėjęs tik apsiaustą, lazdą ir krepšelį duonai. Beje, knygos viršelyje pavaizduota statinė, tik, žinoma, moderni. Metalinė. Vientisa. O ant jos puikiai įsikomponavusios „baltos lankos“. Įpynus į hermeneutinio rato tinklą, paaiškėtų tokios tendencijos: apvalumas, grįžtamojo ryšio reakcija ir postmodernistinis šakniastiebis. Apie ką visa tai? Tūkstantįkart apie nieką, – atsakytų Gintaras Grajauskas, kuris per knygos pristatymą paskaitė lyginamąją kalbą apie save ir kolegą Sigitą Parulskį.

Kinikai didžiausia dorybe laikė gyvenimą, atitinkantį prigimtį, todėl kančia ir mirtis neturi jaudinti, o taip pat nejaudina ir kitų kančios. Pasak Ramunės Kiškytės-Bleizgienės, rašiusios apie Sigito Parulskio mirties semantiką, „mirties kategorijomis nusakoma tiesa (...); mirtis paaiškina gyvenimą“. Tiktai būtų galima nesutikti, kad mirtis reiškia ne individo, o „viso pasaulio pabaigą“. Gana ginčytinas išankstinis kritikų nusistatymas į tokią kūrybą žvelgti kaip į destrukciją ar dekonstrukciją, atotrūkį tarp žodžio ir referento, tiesiog kaip į štampų laužymą arba, pasak Brigitos Speičytės, kaip į siaubo ir bjaurumo terapiją, kuri pakylėja į kitą savivokos lygmenį2. Jeigu netelpa į rėmus, belieka pridėti de- (šis priešdėlis turi neigiamą konotaciją, kartais pejoratyvinį atspalvį), ir problemos kaip nebūta. Tačiau poezija yra tiesiog poezija. Joje nėra sąmoningo siekio. Pasaulis suadytas iš dalelių metafizikos. Galima žaisti ir pasakyti tiesą. Tiesos imperatyvas, kūniškumas, badantis akis, – intymiausia esaties išraiška. Galiausiai, kodėl šitoji terapija pakylėja į kitą lygmenį? Todėl, kad mitinis, sakralusis pagrindas ateina iš labai toli (pvz., archetipų pagrindu), ir po saule nėra nieko nauja: „nebėr sėjėjo, bet išliko mitai“ („Laikrodžio mitas tamsoj“, p.75). Reikia tik užsimiršimo, distancijos, kad į kasdienybę pažvelgtume su nauja nuostata. Svarbiausia meninės orientacijos subtilybė – autoreferencija – yra referencijos sąlyga (J. Derrida): „bet kur auka, kuriai šis tekstas skirtas/ auka tu pats“ („Kaulai“, p.137). Subjektas pats save aukoja, – jis yra ritualo dalyvis, o ne stebėtojas. „Jis“ agrarinės kultūros palikuonis, žinąs, koks šventas kiaulės pjovimas ir kad Dievas ne danguje, o ant žemės: „tu esi išrinktasis, tu esi mylimiausias mano/ sūnus/ pateptasis, sakiau gležnam/ buroko daigeliui“ („Išrinktasis“, p.106). Demitologizacija, desakralizacija, ironija? Greičiausiai priešingai – poetinės realybės podirvis. Tikra, nesuplanuota paralelė. Beje, ir J. Derrida vienas iš autoritetų – Diogenas.

Mirimas šiuo požiūriu vienintelė prasminga būties forma – pasak kinikų, gyvenimas esąs beprasmis ir tuščias. Mirdamas Diogenas liepęs kūną išmesti į šiukšlyną, kad galėtų žvėrys sudraskyti. Vis dėlto jis buvęs deramai palaidotas, o ant kapo uždėtas marmurinis šuo.

S. Parulskis apgailestauja: mirtis „per daug visuotinė, kad galėtum ja egoistiškai mėgautis“, o ir apskritai juk gyvenimas yra mirimo procesas: „o po to/ po to/ kaip ir kiekvieną vakarą/ eisiu mirti/ miroti“ („Vakaras“, p.164). Viena iš priesagos -oti reikšmių – būti būsenos, pasakytos pamatiniu žodžiu (pvz., miegoti, svajoti). Šiuo atveju „miroti“ reikštų mirties būseną. Buvimas mirtyje jau savotiškas paradoksas. Ir taip kas vakarą. Mirimas dar nėra faktas, o tik vyksmas, įprastas ritualas, eiga. Miegas taip pat turi aliuzijų į mirties superliatyvą, kaip aukščiausią egzistencijos laipsnį. S. Parulskis iš „mirties“ išveda ne tik priesaginį veiksmažodį, bet ir prieveiksmį: „– Ar tau labai skaudėjo?/ – Akimirksnį, tačiau labai mirtingai./ – Ar buvo verta tai.../ – Kančios?“ („Aukštai žemai“, p.149). Gal ir nesąmoningai, vis dėlto bent jau cituotasis pirmasis „Likusiųjų“ eilėraštis atitinka kinikų mąstyseną („Likusieji“ nėra naujai parašyti, prie poros iš jų nurodyta 1991 m. data). Galima palyginti šį eilėraštį, kuris parašytas dialogo forma (kinikai rėmėsi Sokrato mokymu, o jo pamokslai vadovavosi tiesioginio dialogavimo principu), su kinikų filosofavimu. Tuomet gaunama gyvenimo ir kūrybos-filosofijos implikacija. Be jau minėtos mirties ir kančios temos, svarbi išmintis (Diogenas samprotavo: „dievų yra visa; išminčiai gi – draugai dievų, o draugų visa bendra. Taigi visa yra išminčių“), turto niekinimas ir moralė be gėdos: „ir išmintis begėdiškai nupult neleidžia/ žinojimas – norėdamas turėt, nebeįstengsi būti“ (ibid.). Dvasios laisvė: „priklausomybė nuo maitinančios sistemos/ ir kaimynystės ankštuma, trintis kiekvieną dieną/ marionetiniai saitai.../ tai laisvės šaržas!“ (ibid.). Kinikai teigė, jog, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti: „tik vieną sykį tu gali, tik vieną: pirmą – paskutinį/ sugrįžti neįmanoma tenai, kur skliautas spindi“ (p.150). Gyvenimo beprasmiškumas: „esam nulemti absurdo/ (...) Prasmė? Bet argi krentančiam tai rūpi? (...) mirti laisvėje – taip pat tiktai mirtis...“ (ibid.). Kinikai propagavo bene pirmąją bjaurasties estetiką: kas gģra, tas yra gražu, o gģra, kai galima pasiekti dvasios laisvę, todėl grožis yra bjaurumas: „plinkantį pakaušį apdergia jauniklis paukštis (...) pirmiausia mes privalom būti/ prasmingai ir giliai, o tik paskui nukrist ir pūti“ (ibid). Tik paskutinėje eilutėje paaiškėja, kas dialoguoja – kuždasi lapai. Dar vienas irimo, bet ne mirties, arba mirties, kaip nuolatinio atsikartojimo, simbolis. Irimu ruošiamas podirvis naujai gyvybei („žemė virto į kaulą/ (...) lapai virto į mėsą“, „Tariamas sugrįžimas“, p.97). Tad prasminga mirties duotybė, – kai prasmė neprasilenkia su savimi, – numirti rudenį (plg. Donaldo Kajoko „Mirti reikia rudenį“). O juk čia tik „banali“ lapo ir žmogaus paralelė, atskleidžianti laikinumą: „tavo delno geldelėje/ greitai džiūstantis aš“ („Sparnai“, p.166); „mano siela šįvakar/ vos vos“ („Siela“, p.167); „abu esam dulkės/ tik aš/ dar dulkesnis“ („Pelenų diena. Leidžiant sulą“, p.28). Mano siela vos vos – nykstantis ne tik kūnas, bet ir siela. Ažūrinis sielos judesys. Dulkės dulkėjimas. Būties agonija – tarpas tarp esaties ir jau nebeesaties.

Pasak D. Kajoko, postmoderni poezija ir yra svaiginimasis kritimu. Krytis jau yra faktas: „iš medžio/ lajos ištrūkusiam lapui pasaulis yra/ begalinis, bet mirties trauka dar didesnė“ („Traktatas apie ilgesį“, p.10). Lapo krytis yra vienintelis, nes sugrįžti neįmanoma ir pakartoti taip pat neįmanoma, kadangi S. Parulskio subjekto mirtis netranscendentali, mirojimas suskliaustas imanentiškumo skliautais. Tarp jų žmogui per ankšta. Ankšta per oksimorono būtinybę: „kur žmogui dabar apsiversti/ užkaltam ankštoj amžinybėj“ („Krūmas“, p.76). Reikia „įbrukti pleištą tarp savęs ir nebūties“ („Vėlinių“, p. 136), idant būtų galima atskirti gyvenimą nuo mirojimo. Atskirti save nuo nesavęs, kito, esančio ar greičiausiai nesančio už. Už kalbos ir už tylos („kas (...) neleidžia kalbėti, neleidžia, tylėt“, „Nevermore“, 153). Būsena be padėties ir išeities, kaip stingdantis varno šauksmas: niekados. Tik ne su perkreipta munkiška fizionomija, bet su aiškia aliuzija, su „mirtina žaizda“ ir su „šypsena“.

Puvimas, mirimas arba tiesiog šuniškas gyvenimas. O kiek esama šioje idiomoje prasmės. Nuo diogeniškųjų laikų iki šiandienos. Iki frazeologizmo denotacijos. Taip pat nuo Diogeno iki dionisiškumo, nuo Dioniso iki F. Nietzsche’s – pasišokinėjant iki parulskiškos poetinės versijos: „prikalti žmogų (...) prie (...) šuns grandinės (...) prikalti žmogų prie žmogaus“ („Aukščiau gegnes“, p.89–90). Ne tik pejoratyvinė reikšmė, bet ir jau minėta bjaurasties estetika („tarp kirmėlių pagerbtas tu“, „Žemės darbai. Atsipirkimas“, p.64), kurią gal labiausiai išplėtojo Charles’is Baudelaire’as, o vis dėlto teigdamas, jog vienintelis svarbus dalykas – būti didžiu žmogumi ir šventuoju sau pačiam. Ad se ipsum. Ne kam kitam. Diogenas šviečiant saulei užsidegdavęs žvakę, o paklaustas atsakydavęs, kad ieškąs žmogaus. Tačiau ir pats savęs nevadinęs žmogumi, o tik (o gal net) šunimi. Pasak V. Kubiliaus, S. Parulskio bjaurasties terapija ypatinga tuo, kad ji skirta ne kitam, o sau. Sau su visais gyvuliškais instinktais, inertiškai išsaugojant gyvastį ir kovojant dėl išlikimo, adaptavimosi ar neadaptavimosi galimybių.

Sigitas Parulskis išlaviruoja (jeigu tai laviravimas, o ne instinktas) tarp diogeniškumo ir bodleriškumo, t.y. tarp šuns ir žmogaus, nes poeto eilėraščiuose yra Dievas: „mano tarpupirščiuos smilksta/ maldaknygė(...)Kristaus kūnas vaikšto po mano kūną“ („Nevermore“, p.151). Šventoji eucharistija, nors ir tuščia, nenušvitusi, bet vis tiek esanti. Kažkurioje vietoje reikia praskleisti užuolaidėles (kiek kitokias negu Kajoko), kad kas nors nušvistų: „įėjusi atitraukė užuolaidas, neskaityk/ niekad prietemoj, minčiai nušvitus akys/ pages“ („Šikšnosparnis“ 21, p.162). Kas nušvinta? Mintis. Iš vidaus, iš vidinės būtinybės nušvisti. Poezija nušvinta taip ir tam, kad būtų galima paliesti, prisiliesti, šuniškai palaižyti. Sąlytis yra vienintelis tikras ir autentiškas išgyvenimas: „laižau tavo ranką, laižau/ noriu gerti“ („Šikšnosparnis“ 22, p.162). Vanduo S. Parulskio eilėraščiuose suponuoja Dievo įvaizdį („tartum omega ir alfa/ lyja, lyja ir lyja, o mega“, „Dvi lietaus meditacijos“, p.94). Dievo troškulį. Suspenduotą Dievo emanaciją.

Atotrūkis ne tarp minties ir žodžio, bet tarp žodžio ir Dievo. Žodis konstatuoja, „vapa“. Žodis kalba pats už save. Žodis nebėra pradžios tvarinys, logos, jis nėra Dievas, o tik garsas, riksmas, patyręs metamorfozę: „žodis, kur buvo pradžioj, jau išsigimęs į klyksmą“ („Dvi lietaus meditacijos“, p.93); „per mano burną vapančią žodžius/ ak Viešpatie aš nieko negirdžiu“ („Aidas“, p.56). Žodis nebepasako nieko esmiška, pasako tik tyla: „laikas kalbėti nežodžiais“ („Tariamas sugrįžimas“, p.97). Laikas kalbėti kūnu (t.y. materija, bet ne Dievo kūnu): „laiškas staiga susinervina/ ima rėkt ir blaškytis (...) priešpaskutiniais žodžiais burnoja/ laiško burna“ („Šikšnosparnis“ 18, p.159). Žodis reflektuoja ir reprezentuoja pats save, jį metonimiškai ištaria balsas.

Žodis – klyksmas, ar nepanašu į šuns inkštimą? Pasak legendos, Diogenas maitinęsis šunims numestais kaulais (gal dėlto ir kaulai gyvi: „ir kaulai, kaulai – ką jie šiandien jaučią“, „Kaulai“, p.137), o kartą nepasidalinęs su šunim aštuonkojo, tad buvęs įkąstas į koją ir mirė. Vienas eiliuotojas jį pavadinęs dangiškuoju šunimi, pagimdytu Dievo. Prisiminus, kokį statusą turėjo antikos filosofai, belieka pagerbti ir poetą. O kinikų cinizmą, nors kinikas nelygu cinikui („Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ cinikui suteikta begėdžio reikšmė), galima pavadinti šuniška gudrybe: „būk kietakaktis, cinikas storžievis/ nustelbt negali niekaip kometa/ savosios uodegos“ („Epilogas“, p.143). Uodega vizgina galvą – tokia Sigito Parulskio poezijos specifika. Ir esmė. Žinoma, tik tokia uodega, kuri daugeliu atvejų šviesesnė už galvą.

„Marmurinis šuo“ yra antkapinis paminklas. Tik kyla klausimas, kieno antkapis: knygos ar apskritai p o e t o Sigito Parulskio? Pasak kitos legendos, Diogenas tiesiog sulaikęs kvapą ir miręs...
Ramutė Dragenytė
2004-06-01
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 176
Kodas: ISBN 9955-584-37-8
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-11 13:51
paNeDeiKa
. ..
aš tikiu, kad parulskis perskaitė truputį daugiau filosofijos chrestomatijų, bet kodėl jam įstrigo būtent kinikai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą