Marmurinis šuo

Poeziją aš rašau. Todėl nemoku jos recenzuoti. Todėl tai, ką jūs dabar perskaitysit, viso labo - keli mano pastebėjimai.

Sigitas Parulskis, kaip žmogus ir prozininkas, sudarė gana ciniškos personos įvaizdį mano galvoje. Ironija jo prozoje liejasi per kraštus. Jo poezija - visai kitokia.

„Iš ilgesio visa tai“ - tai pirmosios, ankstyviausios, datuojamos 1990-ais metais, šios rinktinės dalies pavadinimas. Gerai apibūdinantis, mano manymu, ir visą šią rinktinę. Gausybė gamtovaizdžių ir kraštovaizdžių, vis pasikartojantis tėvo įvaizdis - Parulskio poezija sudaro sentimentalokos literatūros įspūdį. Tvyro dekadansiškos nuotaikos, egzistencinis nerimas. Jis čia - ne lojantis šuo, greičiau - poezijos pelkėje sustingęs gandras.

Chronologinis darbų išdėstymas leidžia daryti dar vieną pastebėjimą. Metams bėgant, ilgėja poeto eilėraščių eilutės, atsisakoma minimalizmo, tarsi bijoma kažko nepasakyti iki galo. Tarsi bijoma likti nesuprastam. Tai kita Parulskio pusė. Check it out.