Maldororo giesmės

Taip, turiu Jums, maištaujantis erudite ir mesjė prancūzafile, šiek tiek viešai neatskleistos informacijos apie neįsivaizduojamą grafą Lautreamontą (nom de plume: Isidore Ducasse), apie magnetinę jo raštų ekstravaganciją, tuos tamsius, geležinkumščius, kietasprandiškus diktatus, kuriuos jis siuntė su tokia elegancija – nuoširdumu, net! – savo tėvui, bankininkui, leidėjui ar draugams. Ekstravagantiška? Žinoma! Šiems raštams būdinga šiurkšti ekstravagancija, energija žmogaus, kuris veržiasi į priekį su lyriškumu, kaip aštrūs, kerštingi, nuogi skustuvo ašmenys vienoje ar kitoje rankoje.

Nesugebėdamas paprastos kasdienės Kalbos, Lautreamontas visada suteikia tam tikrą epilepsinį Žodžio virpesį, kuris, nesvarbu, kokiam objektui, negali būti naudojamas be drebėjimo. Šis Žodis ugdo vienintelį gyventoją: Poeziją, plaukiančią be galo smulkiose detalėse, kaip varlė, ir su kiekviena raide išsipučianti tarsi Didžioji Berta, išsiliejanti į platybes prieš visa, kas galvijiška.

Kažkas panašaus į tą Žvėriškumo totemo skylę, amžinai sėdinčią ant užpakalio (ir „grožio” idėja, anot Arthur Rimbaud, sėdėjo jau seniai). Toks Žvėris laikytų tarp savo nešvarių šlaunų, tuos trisdešimt sidabrinių, kurie turėjo būti Poeto, ne už nepabaigtus ir neparašytus eilėraščius, o už tą kraujuojantį piniginės kapšelį, kuris naktiniuose košmaruose nepaliaujamai žvanga...

Stok! Grįžk į eilę, būk normalus, bičiuli recenzente Passchendaele!

Tavo širdis plaka iš siaubo, bet to nesimato. Kalbant apie save, turiu, taip pat, iš mėsos širdį, kuriai Tavęs, Lautreamontai, visada reikia! Ką turiu galvoje? Ne Jūsų reikalas! Tačiau Lautreamontas nebus sustabdytas: „Leiskite man, – jis sako savo leidėjui, – pradėti nuo šiokios tokios išaukštintos natos.” Be jokios abejonės, tai – šiek tiek išaukštinta jo mirties pastaba, dėl kurios jis prarado nė vieną bemiegę, lunatišką, nespalvotą naktį. Nes niekada nebuvo pakankamai dėmesio, ir, tvirtinu, gailesčio dėl tokios banalios, bet taip vengiamos, mirties, iš šio neįsivaizduojamo grafo Lautreamonto.

Ši mirtis buvo per daug triviali, pernelyg anodiniška, kad nesukeltų noro atidžiau išnagrinėti jo gyvenimo paslapties. Juk nuo ko mirė jo ekscelencija, Isidore Ducasse, kuris, be jokios abejonės, buvo pasaulio niekinamas blogio genijus ir ne geidžiamesnis nei Edgar Poe, Baudelaire, Gerard de Nerval ar Arthur Rimbaud? Ar jis mirė nuo ilgo ar trumpo negalavimo? Ar jis buvo rastas negyvas, patekant saulei, lovoje? Istorija yra paprasta, nepretenzinga ir grėsminga: koronerio pažymą pasirašė viešbučio vadovas ir atsitiktinai budėjęs varpininkas.

Didžiam Poetui tai atrodo kiek per trumpa, per menka, o, iš tikrųjų, tame yra kažkas tokio gudraus, taip išsisukinėjančio ir makiaveliško, kad tam tikrose vietose tiesiog dvokia nuo niekšybės, o slaptas, vulgarus, dalykiškas jo palaidojimas tiesiog nesusideda su Isidore Ducasse gyvenimu; nors, mano galva, tai labai gerai sutampa su beždžionių reikalais, susijusiais su neapykantos slapstymu, kuriuo viduriniosios klasės kišenpinigių kvailumas, – atleiskit, o broliai ir seserys, už išsireiškimą, – susikruš dėl bet kokio puikaus vardo!

Bet kas buvo ta nepraustaburnė, buka, palaida apskretėlė, kurią vieną dieną išgirdau man sakant, kad jei grafas Lautreamontas nebūtų miręs dvidešimt ketverių, savo egzistavimo pradžioje, jį taip pat būtų reikėję užrakinti, kaip Nietzschę, Van Goghą ar nelaimingąjį Gerard de Nervalį. Nes jei Maldoro prozinės poemos poza priimtina knygoje, ji tinkama tik po rašytojo mirties – gal po šimto metų – kai skeveldrinės Poeto niūrios širdies sprogmenų atakos spės nurimti. Kol jis gyvas, jie – per daug galingi. Panašiai jie turėjo užčiaupti visus kitus prancūzų blogio vunderkindus, savantus ir prodidžius... Nes bijojo, kad jų poezija gali iššokti iš knygų ir apversti tikrovę aukštyn kojomis...

Todėl jie uždarė Lautreamontą, kai jis buvo dar jaunas, kad tuoj pat atsikratytų didėjančio širdies agresyvumo, kurį katastrofiškai pykino kasdienybė, ir ilgainiui būtų pavykę iš visų pusių nušluoti neįtikėtiną cinišką jėzuito gudrumą dėl nenuilstamų kankinimų.

„Pravažiavusi raudoną šviesoforo signalą, – sako jo ekscelencija, Isidore Ducasse, – ji leidžia jam už nedidelį mokestį apžiūrėti savo pyzdos vidų.” [Laisvas recenzento vertimas iš prancūzų kalbos.] Nenuostabu, kad šį sakinį galima rasti „Maldororo giesmėse”, ir tai jokia naujiena, kad ji ten turėtų būti, nes visą knygą sudaro tik baisios tokio pobūdžio formuluotės. Taip, „Les Chants de Maldoror“, viskas yra baisu: kojos nelaimingos moters, bandančios pasidaryti abortą, arba paskutinis išvažiuojantis autobusas.

Viskas panašu į tą pareiškimą, kai grafas Lautreamontas (tiksliau, manau, kad tai buvo jo ekscelencija, Isidore Ducasse, o ne neįsivaizduojamas grafas Lautreamontas) pamato lazdą, išlendančią pro užtrauktas žaliuzes kambaryje, pačiose baisiausiose ėdžiose (ėdžios: vulgarus slengas geram laiko praleidimui arba laisvamanių katyčių nameliams) ir ši lazda jam pasako, kad ji visai ne lazda, o plaukas, nukritęs nuo galvos savo šeimininkui, kažkokiam džigitiškam žaliūkui, kuriam pinigai suteikė teisę nulupti apgailėtinos moters odą… pora puslapių dar buvo nieko, bet, po to, pykina.

Primygtinai reikalauju suprasti, kad Isidore Ducasse nebuvo nei pamišęs, nei vizionierius, o genijus, kuris nesiliovė gyventi visiškai aiškiai ir absoliučiai pilnai, ardamas supuvusias kolektyvinės pasąmonės dar nesuartas vagas: savo, tai yra, ir niekieno kito; nes mūsų kūnuose nėra taškų, kur galėtume bendrauti su kolektyvine sąmone. Mes esame vieni, visiškai vieni, savo anatomijoje. Tačiau pasaulis to niekada nepripažino ir visada norėjo pasilikti sau tam tikras priemones, leidžiančias atidžiau ištirti visų didžiųjų poetų sąmones, ir visi nori patekti į kitų protus, kad sužinotų, kuo tie visi kiti užsiima.

Ir vieną dieną tam tikri asmenys, ne aukštagimiai giminaičiai, kaip Edgaro Poe „Annabel Lee“, o niūrūs būties šašai, niežulys viso to, ką suėda pavydas, šnibždėjo Isidore Ducasse šalia jo lovos ir jo galvos ir jo mirties patalo: „Tu – genijus, bet esu tas genijus, kuris įkvepia tavo sąmonę, ir būtent aš rašau tavo eilėraščius tavyje, net negalvojant apie juos, ir geriau, nei kada nors galėjai“. Taip atsitiko, kad Isidore Ducasse mirė iš pykčio, nes norėjo, kaip Edgaras Poe, Nietzsche, Baudelaire ir Gerard de Nervalis, išsaugoti savo vidinę individualybę, užuot tapęs, kaip Viktoras Hugo, Lamartine, Musset, Blaise Pascal ar Chateaubriand, t.y., visų minčių piltuvu.

Nes operacija susideda ne iš savo, kaip Poeto, ego paaukojimo tuo momentu, kai žmogus yra atitolęs nuo visų, o leidimosi būti įsiskverbtam ir išprievartautam kolektyvinės sąmonės tokiu būdu, kad žmogus nebebūtų savo kūne, bet taptų visų kitų – “žmonių” – idėjų ir reakcijų vergas. Ir vardas Lautreamontas buvo tik pirmas žingsnis, dėl kurio Isidore Ducasse, ko gero, nebuvo pakankamai atsargus – pirmasis žingsnis link kolektyvinės sąmonės Isidore Ducasse išskirtinių kūrinių iškreipimo, dėl Poeto atviro įtūžio.

Noriu pasakyti, kad mirties aklavietėje, kurioje jis dabar yra, kitos sąmonės ir kiti ego, nei jo paties, šiuo metu neabejotinai nepadoriai rėkia iš džiaugsmo, galvodami, kad jie dalyvavo kūrybinėje jo eilėraščių ir jo riksmų emulsijoje, ir sulaukia kažkokių neaiškių malonumų nuo pačios minties supykdyti šį Poetą, kad jį uždusintų ir nužudytų: „Mes esame grafas de Lautreamontas, o tu ne kas kita, kaip Isidore Ducasse, ir jei neprisipažinsi, kad esi tik Ducasse, o mes Lautreamontas, „Maldoro giesmių” autoriai, mes tave nužudysime.” Ir taip, jis mirė vieną gražią aušrą, šioje neįmanomos nakties pusėje. Prakaituodamas, žvelgdamas į savo mirtį tarsi pro karsto angą, vargšas ne-grafas Isidore Ducasse prie turtingojo grafo Lautreamonto kojų. Ir tai vadinama ne proletariato sukilimu prieš šeimininką, o kolektyvinės sąmonės kėsinimusi į individualią sąmonę orgija.