Lygiosios trunka akimirką

Tam tikru atžvilgiu tai „nepatogi“ knyga. Ne tik todėl, kad labiausiai verčiamas lietuvių autorius emigravo į Izraelį. O gal ir todėl, kad šio trumpo romano tematika dar pernelyg skaudi lietuvių skaitytojams. Iš tikrųjų, žvelgiant platesniu nei tik istoriniu mastu, galima pasakyti, kad šio pasakojimo esmė – visai ne kontroversiški lietuvių, žydų ir vokiečių santykiai Antrojo pasaulinio karo metais. Galima būtų tuos tautybę reiškiančius žodžius pakeisti kitais: tarkime, rusų ir čečėnų, airių ir anglų, kinų ir tibetiečių…

Tai knyga apie solidarumą: ne ta prasme, kokia šis žodis vartojamas profesinių sąjungų ir kitų visuomeninių veikėjų. Solidarumą paprasčiausia draugiškumo prasme, kai net patys baisiausi išbandymai nepalaužia noro likti kartu. Knyga apie skausmą, kurioje jis žodžiais neapibūdinamas. Knyga, nesiekianti pamokslauti ar taurinti sielą, bet nejučiomis žadinanti meilę žmonėms. Tokiems žmonėms, kuriems šviesūs idealai, tradicijos ir įsitikinimai nėra aukščiau už viską: jie rizikuoja gyvybe skindami gėles uždraustoje zonoje, kad padovanotų draugo mylimajai. Ar tai žygdarbis, ar paprasčiausia beprotybė? Bet ar nėra didesnė beprotybė aklai tikėti kieno nors idėjomis ir paklusti valdžios įsakymams vien dėl potraukio tvarkai ir tobulybei? Todėl ir nesvarbi romano veikėjų tautybė, kad svarbiausia – kam jie paklūsta: proto abstrakcijoms ar širdies balsui.

Čia pasakojama vienos beveik visiškai išnaikintos šeimos istorija. Dramatiško pasakojimo, kuriuo nušviečiami anapus išėjusių jos narių likimo vingiai, dėmesys sutelktas į vieną dabarties akimirką, kurioje jaunas geto gyventojas žaidžia šachmatais su komendantu. Nuo to, kas laimės, priklauso visų susirinkusiųjų likimas.

Knygą reikėtų duoti paskaityti jaunuoliams, kovo 11 d. eitynėse Vilniuje sklandžiai dainavusiems „Ant kalno mūrai“. Žinoma, prieš tai reikėtų užklijuoti autoriaus pavardę ir mainais pasiūlyti nemokamą technikos stebuklą. Juk skaitoma lengvai: mažo formato, smulkaus šrifto, trumpų sakinių, jokių stiliaus gudrybių ar sudėtingų siužeto vingių. Bet gali sukelti šoką, o tai vienas veiksmingiausių būdų pabusti iš melancholijos miglos, apgaubusios taip sunkiai bendromis jėgomis kuriamą tautinės tapatybės statinį. Beje, I. Meras visada rašė ir teberašo tik lietuviškai, taigi jo kūryba – svarus indėlis į šio statinio statybas, parsisiųstas iš Izraelio.