Gudrus tas Vytautas V. Landsbergis – trečiam savo rinkiniui „prilipina“ pavadinimą „Lunatikų dainos“. Taip poetas sau leidžia šnekėti apie bet ką. Esą nepykite, brangieji, jei kas ne taip, nes lunatikavimas yra liguista būsena, o ligoniams viskas (na, gerai jau gerai – beveik viskas) atleidžiama. Dainomis pavadinti eilėraščius taip pat labai sumanu, nes šiais kičo laikais dainuojama apie viską ir visaip.
Šiaip ar taip V. V. Landsbergio lunatikavimas netradicinis. Jo pasekmė – ilgi ir netgi pernelyg ilgi eilėraščiai – pasakojimai. Nežinau, kaip Jūs, bet aš lunatikuodama galiu išstenėti tik kokį „eee... aaa...“ ar „ūūū...“, na gal kartais kokį vieną kitą vardą ar neaiškų žodį, bet sudėt dviejų lapų ilgio pasakojimo nors kuolą ant galvos tašyk nesugebu ir taškas.
Knygelės apipavidalinimas taip pat atitinka lunatikavimo nuotaiką. Juoda spalva simbolizuoja tamsą, slėpiningumą, o juk lunatikuojama dažniausiai naktį. Visgi per ilgai žiūrint į juodą knygos viršelį, gali pradėti žiovauti iš nuobodulio ir užsimanyti snausti.
Tačiau grįžkime prie poezijos. Kaip žinia, kiekvieną kūrinį sudaro turinys ir forma. „Lunatikų dainų“ autorius savo eilėraščiams parenka subtilias, neįprastas ir įdomias formas: smėlio laikrodžio („autostrada“, „ežeras“), taurės („iš gyvenimo vėlių“, „pabėgimas iš kalėjimo“, „trylika juodvarnių brolių“) ar šiaip kokio molinio indo („baltadvaris“, „despotas“, „nepasibeldusi“, „pirmykštis žmogus pamato vorą“). Indas, aišku, turi būti pripildytas. Ir nebūtinai vynu, medumi, midumi, uogiene ar vandeniu, bet taip pat supelijusiais grybais, surūgusiomis sultimis ar apkartusiu pienu. Dėkui Dievui, V. V. Landsbergio „induose“ vyno, midaus ir vandens yra daugiau.
Visas rinkinys dvelkia desperacija, tragiškumu, jaučiama tuštumos, susvetimėjimo, laikinumo nuojauta; dvasinė degradacija: voratinkliams išnuomotos šarvojimo salės ir veidrodžių koridoriai („ant peties tupintis varnėnas“), „konvulsijose miršta vėjas/ į lapų spąstus įsipainiojęs“, „nedarniai giedojusių moterų vasara eina į pabaigą“ („baltadvaris“), mirtis vaikšto pakraščiu palei tvorą, perka tuos pačius produktus, publikuoja savo aukų nuotraukas, matuojasi sielą kelionei („kaimynas“), grifas, užsimovęs chirurgo pirštines, susminga tiesiai į kepenis ir sulesa talentą („nebeatsimenu“), miršta paukščiai ore, o angelai, užrakinti kalėjimų vienutėse, švenčia angelų, žiogų, mikrobų, dulkių ir mudviejų vėlines („mudviejų vėlinės“), tarnaitė mylimą kareivį vaišina granatų sultimis – „iš tėvo, iš mano iš stirnos burnos“ („gurmanai“).
Visgi apokalipsės V. V. Landsbergio pasaulyje būti negali, todėl, kad autorius daugiau orientuojasi ne į Vakarų, bet Rytų tikėjimą. Jeigu vakariečiai teigia, jog žmogų sudaro neatsiejami vienas nuo kito kūnas ir siela, tai Rytų kultūroje žmogaus siela ir kūnas tuo pačiu metu gali būti skirtingose vietose: vienur „keliauja siela vieniša/ nevalgoma ir susikūprinus“ („pirmykštis žmogus pamato vorą“), kitur ji važinėjasi rogutėmis ir dainuoja: „ašara Dievo aky/ Lietuva ko tu verki?“ („siela važinėjasi rogutėmis“) bei meldžiasi pakrantės melduos („ežeras“)... Toks metafizinis sielos atsiskyrimas leidžia autoriui transformuotis į įvairius asmenis ir pabūti įvairiuose laiko kloduose stebint ir vertinant save iš šalies. Eilėraščiuose „grybautojas“ ir „pokaris“ autorius transformuojasi į vaiką, aiškiai ir tiksliai fiksuoja praėjusio laiko įvykius, naujai ir pagražintai viską išgyvendamas, „kol nebeverkiu kol tu/ priėjus nebespjauni o tik nusišypsai liūdnai/ tai karas vaikeli“ („pokaris“). „Lunatike“ transformuojamasi į lunatiką, kuris per keliasdešimt metų aplanko savo vaikystės klasę, kalbasi su psichiatru, turinčiu dar daugiau problemų, poetu, prievartaujančiu savo mūzą, chirurgu, policininku, kunigu... Taip klaidžiojant ieškoma prasmės, pagalbos, meilės, bet visada atsitrenkiama į sieną (kuri, beje, egzistuoja ir realiame gyvenime) – materiją, pinigus, egoizmą. Todėl geriausia ir jaukiausia yra likti namuose su zyle, tupinčia ant komodos, ir rašyti eilėraštį.
Autoriaus siela pabuvoja netgi nusižudžiusios karalaitės, besišlykštėjusios bohemišku rūmų gyvenimu („kaprizinga karalaitė“), bei triumfuojančio šunsnukio („šunsnukis“) kūne. Tokia metamorfozė yra tarsi pokalbis su savimi, savosios esmės ir vertės pajutimas ir suvokimas per kitą asmenį. Gaila, kad V. V. Landsbergis dažniausiai leidžia suvokti tik tai, kas bloga, šalta, negera ir labai labai skauda.
Nuo tokios desperacijos galėtų apsaugoti malda, tačiau jau ir ji V. V. Landsbergio pasaulyje yra orientuota ne į „mus“, o į „mane“: „kuris esi/ atleisk ir neleisk/
man susigundyt/ dabar ir mūsų mirties/ nuojautoj amen“ („vakaras kambaryje be baldų“); „sveika svajonių pilnoji (mėnesiena su tavimi)... („baltadvaris“); „būk palaiminta/ skaisčioji
mano mergaite/ (melsk už mus nuvažiavusius)/ dabar ir
savo meilės valandą“ („autostrada“)... Ir visgi ar gali būti kitaip, jei Kristus yra sušaudomas vos gimęs („betliejus“), jei tėvas vietoj duonos laužo apanglėjusias knygas („gurmanai“)?..
„Lunatikų dainos“ man pasirodė kažkokios... liūdnos, netgi depresiškos, todėl jose šmėkštelėjantis „ankstyvą rytą/ nukritęs pievon paleistuvis rūkas“, besimylintis su rytmečio arkliais, medžių šakų sugundytas vėjas, debesys, koketuojantys su saule, sraigė, besiropščianti per mano delną („diena“), kambarys, pakvimpantis „rugiagėlių dar pienių mėtų ajerų (kuriais skalauji galvą) aromatais“ („nepasibeldusi“), lipantis į dangų žmogėnas, bekrapštantis nosį („pupa“), lietus, reikalingas nuskaistinti mintims („pirmykštis žmogus įsimyli vaidilutę“) bei angelas, tupintis ir žiūrintis į mus pievoje („happy birthday“) atrodo savotiškas nesusipratimas. Geras nesusipratimas, suteikiantis eilėraščiams bent minimalaus vitališkumo.
Vienas iš gražiausių „Lunatikų dainų“ eilėraščių yra „aukštas Aukštadvario dangus“:
kasmet pavasarį
po žydinčią pienių pievą
aklųjų ekskursiją vedžioja
patyręs kvapų ekspertas:
štai meilės kvapas
prisimenat turbūt pavasarį
kai kalas medžių pumpurai
tarsi mergaitei krūtys
keliaukime toliau
prisirpę žemuogės ir lūpos
griaustinis, vasara, lietus...
<...>
jau atsikvėpkim - po rudens
mus apsupa svaigi
bekvapė amžinybė
sniegas...
Įsisupę į tokį kvapų sūkurį, aklieji praregi: „viskas, ką beprisimintumėt tuoj pat/ bus susapnuota ir atnešta/ant
to debesėlio aukštai/ aukštai/ virš Aukštadvario/ bažnyčios“. Tai dar vienas nesusipratimas, kurių rinkinyje yra ir daugiau: kodėl eilėraštyje „man patinka vaikai“ sujungiami žodžiai, kodėl klausinėti yra despotiška („despotas“), kodėl „palaimintas kiekvienas, kuris krinta nuo medžio“ („bandymas atrasti meninę formą pranašo žodžiams“), kodėl „mįslės“ atsakymas – „vilkas“, jei man atrodo, kad turėtų būti „žmogus“?.. Gerai, nebekankinsiu nei Jūsų, nei savęs. Ima jį velniai, kodėl. Juk sakiau, kad neturiu talento lunatikuoti. O dabar einu karštos arbatos gerti. Kažkaip šalta nuo poezijos pasidarė...