
Anot V. Daujotytės, Jonas Strielkūnas „Sentimentaliomis istorijomis“ (1995, 1997) davė sau leidimą būti sentimentaliam. Gali būti, kad būtent tuo sentimentalumu poetas ir lieka prie savų tiesų: kintančioje tikrovėje, lieka nepasikeitęs. Atsiranda vienintelė kūrybos judėjimo kryptis, prasidėjusi jau nuo eilėraščių rinkinio „Einu namo“ (1999): tai mirties artėjimo, praeinamumo, išėjimo nuojauta (
Pralėkė gyvenimas kaip žaibas / Drumzlinu skliautu, „Pralėkė“), verčianti suvokti savo kūrybos mažumą, silpnumą, o gal tik atsirandantį mažėjimą, silpnėjimą. Poetas ima abejoti kūrimo galia ir apskritai galimybe gyventi (
Sako, vasara vėl bus. / Abejoju. / Širmu žirgu pro kapus / Vienas joju, „Maras“), abejojama, ar tai, kas buvo, buvo iš tiesų (
Gal ir nebuvo viso to / Gyvenimo, „Einu pėdom, kurių nėra“), pasiduodama kūrybiniam nuovargiui (
Pradėti naują knygą? Ne, „Antitezės“ arba
Mielas Pauliau, ar dabar jauti, / Kad pavargo jau ir mano kojos, „Dar vienas atsisveikinimas su Paulium Širviu“). Būtent iš to atsiranda naujausio J. Strielkūno rinkinio liūdnumas.
Bet liūdesiui ieškoma atramos, o geriausia atsiremti į jaunų dienų prisiminimus ir į gimtąjį sodžiaus slenkstį. Būtent sodžius tampa tuo tašku, kuriame ieškoma prieglobsčio, į kurį grįžtama mirti:
Aš pasiilgau sodžiaus pinavijų,
Alaus bačkoj, mergiotės po kaldra.
Mane keli dešimtmečiai atvijo,
Kur viso to nė ženklo nebėra.
Bet sugrįžtu taip, kaip sugrįžta vilkas
Į gimtą irštvą mirti, kur gimiau.
Ir dvidešimto amžiaus šaltas šilkas
Paguodžia už kitus ištikimiau.
(„Aš pasiilgau sodžiaus pinavijų“)
Tačiau ne tik praeities erdvė (sodžius) poetui yra paguodžianti. Guodžia ir laikas, bet lygiai taip pat būtasis, t. y. praėjęs dvidešimtasis amžius. Taigi poeto kūryboje jaučiama savotiška rezignacija, liūdesys, prarastų akimirkų gailestis (
[...] vis vien gaila man / Tų dienų, tų sapnų, to Paryžiaus, „Paryžiaus gatvės prisiminimas“).
Poetas jaučia ne tik savo, bet ir savo, kaip poeto, kartos išėjimą (
Nebėr legendos nei giesmės didžios), kuris pavadinamas nusakalėjimu (eil. „Nusakalėjimas“). Vis dėlto to išėjimo nebijoma, o kaip tik jaučiama,
kad gyvenimo šito ligi dvyliktos nieks neuždaro („Retro“), t. y. dar neatėjusi princesės virtimo pelene simbolinė akimirka.
Gal tokiu šūkiu tiesiog bandoma nepasiduoti? Nepasiduoti nuėjimui, rezignacijai, senėjimui.