
1997-aisiais Lapteviečių brolijos iniciatyva, prisidėjus Kultūros ministerijai ir pavieniams asmenims, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido didelės apimties Dalios Grinkevičiūtės tomą bendru pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Knygoje buvo sutelkta tai, kas vertingiausia šios autorės yra parašyta. Į Lobyno knygą dedami pagrindiniai tekstai: „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj Žemėj“.
Dalios Grinkevičiūtės literatūros centras – tremties tekstai. Pirmasis, neturėjęs pavadinimo, dabar vadinamas
Atsiminimais, parašytas apie 1949-1950-uosius metus, kai ji slapta buvo grįžusi į Lietuvą. Rankraštį įdėjo į stiklainį ir pakasė žemėje. Nebesitikint rasti pirmojo parašymo, rašyta iš naujo jau gydytojaujant Laukuvoje; pirma rusiškai, paskui ir lietuviškai - apie 1980-uosius, gal kiek ir vėliau. Pasakojimo tąsa - „Gimtojoj Žemėj".
Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas;
dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais.
Pagrindinis Dalios Grinkevičiūtės tekstas, kuriam galėtų būti suteikta išskirtinė reikšmė bei argumentuota vieta lietuvių literatūroje, yra pirmasis, pirminis pasakojimas apie tremtį, rašytas 1949-1950 metais. „1950 m. spalio mėnesį mane susekė ir suėmė“, - lakoniškai prasitars vėlesniuose atsiminimuose. Rašė jauna, 22-23 metų, rašė dar būdama arti patirties, išgyvenimų. Rašė didelės dvasinės įtampos atmosferoje; kasdien blogėjo motinos sveikata, negalėjo ja pasirūpinti, nežinojo, kur ir kaip galės ją, pabėgėlę be dokumentų, palaidoti. Aplinkui tvyrojo baimė ir nepasitikėjimas. Skubėjo, užkasė rankraštį nepabaigusi pasakojimo; jis nutrūksta aukštoje dvasinio patyrimo vietoje – palapinėje iš radijo aparato suskamba P. Čaikovskio muzika, ir dvi visko prisikentusios paauglės patiria netikėtą jausmų sumaištį: „Nežinau, kas su mumis pasidarė. Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi, liejosi iš akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skaudi reakcija! Kas žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo. Tai pavogta jaunystė verkė pavogtos tėvynės“.
Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu. Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, taukši kaip pagaliai. Kai kurie stovi atsirėmę į gulinčius krūvoj. Pianistas Ah., Lėjos Charašaitės sužieduotinis, stovi nuogas, atsirėmęs į kažkieno plikas kojas. Klingmanienei pragraužtas pilvas, matyti sušalusios žarnos, bet baltosioms lapėms apetito ji aiškiai nesukėlė. Jos rankos išskėstos į šalis, akys išverstos, blizga mėnulio šviesoje“.
Įsižiūrėdama į įvairių tautų žmonių likimus, Dalia Grinkevičiūtė išvengia tik lietuviams tekusių skriaudų akcentavimo; sumažina lietuvių aukos sindromo galimybes. Greta matydami (artimas ir rašymo laikas) Balio Sruogos „Dievų mišką" ir pirmąjį Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstą, matome ir du baisiosioms totalitarinės prievartos sistemoms priklausiusius lagerius. Geriau suvokiame katastrofą, nesibaigusią su Antruoju pasauliniu karu. Pajuntame baugų absurdą, įsiskverbusį į pačius žmonių gyvenimo pamatus. Patiriame skirtingas tą patį siaubą išgyvenančių žmonių laikysenas, pasirinkimus.
Iš naujo pradėdama rašyti – po 1974 metų – Dalia Grinkevičiūtė šiek tiek keitė pasakojimo taktiką; negalėjo nekeisti, nes jau kitas buvo jos patirties lygmuo, kiti uždaviniai. Siekė įvesti daugiau faktų (per daugiau nei dvidešimt metų juos tikslino, rinko, nes susitikinėjo su išlikusiais likimo draugais), juos labiau apibendrino. Savo moralinę poziciją nusakė taip: „Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą... Mano pareiga papasakoti apie juos“. Antrasis tekstas yra pirmojo akivaizdoje. Jis pratęsia patirties linijas, apima gyvenimą ir darbą Laukuvoje, pateikia daug autentiškų liudijimų apie to laiko „tvarkos" pobūdį. Stipriausia teksto dalis - motinos šarvojimas ir laidojimas. Antrosios tremties vaizdiniuose daugiau šviesių žmonių -iš pačios Rusijos. Jau iš kitų tremtinių (A. Miškinio, K. Vasiliausko)
„Gimtojoj Žemėj" - gyvenimo ir gydytojavimo Laukuvoj aprašymai, pastebėjimai. Galima būtų sakyti – tikslios socialinės žmogaus beteisiškumo ekspertizės, pasityčiojimų iš žmogaus orumo pavyzdžiai, partinės visagalybės piktžaizdės. Daktarė Dalia spėjo pažinti šį kraštą, spėjo patirti ir tai, ką buvo bandoma atkakliai slėpti. Kraupus liudijimas - pas ūkininkus vokiečių metais slapstėsi Kaganienė ir jos keturiolikmetė dukra Mina. Atsirado niekšų, kurie nužudė mergaitę. Motina iš sielvarto nebesisaugojo, pagaliau ir ji buvo nužudyta. Žmonės žinojo žudikus, bet jie ir po 1960-ųjų tebegyveno Laukuvoje („Susidarė įspūdis, kad žmogžudžiai yra valdžiai kažkuo įsiteikę ir už tai jiems buvo suteikta neliečiamybė“).
Dalia Grinkevičiūtė liko ta pati –
matanti ir
sakanti. Solidari su savaisiais, bet labiausiai su tiesa, sąžine, orumu ir padorumu.