Lietuviai prie Laptevų jūros

„Lietuvių literatūros lobyno" knyga, leidžiama antra – po Žemaitės. Knygą sudaro geriausi lietuvių tremties literatūros pavyzdžiai: Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai ir miniatiūros. Tiesa, pastarųjų tik kelios.

Sukrečianti, baisi tremties tikrovė aprašoma santūriai, siekiama atsakyti į pamatinius egzistencijos klausimus. Kur žmogaus ribos? Kaip jis išbandomas? Kaip jis elgiasi ribinėse situacijose ir kaip išlaikyti žmogiškąjį orumą bei padorumą?

Kartu tai autentiškas liudijimas kraupios padėties, kurioje atsidūrė Lietuva, liudijimas tremtinių bandymo išgyventi, jų būties ir buities. Autorės žodis taupus, ji niekur nenuslysta į patetiką, smerkimą ir moralizavimą, todėl šie liudijimai labai paveikūs.

„Gimtojoje žemėje" – prisiminimuose apie gyvenimą ir gydytojavimą Laukuvoje – aprašoma slogi sovietmečio atmosfera, savivalės, melo, baimės ir smurto grimasos.

Tai knyga, nė kiek nenusileidžianti Balio Sruogos „Dievų miškui", tik kiek kitokiomis priemonėmis vaizduojanti kito totalitarinio mechanizmo veikimą.