Ledas

Žymaus rusų postmodernisto ir eksperimentuotojo romanas truputį primena kito jo tėvynainio, Viktoro Pelevino, kūrybą, kur veikia slaptos brolijos ir daugybės socialinių sluoksnių atstovai, o istoriniai įvykiai žaismingai susipina su dabarties įvykiais. Tačiau V.Sorokino „užmojis“ atrodo rimtesnis: vis dėlto aprašomi dviejų totalitarinių režimų – tarybinio ir nacistinio – laikotarpiai. Ledo brolijos tikslas – toks pat, kaip ir nacių: atrinkti žydraakius blondinus ir lediniu kūju priversti juos „kalbėti širdimi“. Atrinktieji broliai ir seserys išgelbės pasaulį nuo bejausmių „mėsos mašinų“ ir kartodami šventus žodžius sukurs rojų žemėje, kuriame viešpataus taika ir meilė.

Siužeto vingiai tikrai įspūdingi, primena dokumentinį filmą, todėl vadinamoms meninėms priemonėms neskiriama daug dėmesio. Truputį erzina vertimas, kurio gali nesuprasti neišmanantys rusiško žargono, neišverstos ir vokiškos frazės, o žodžių tvarka ir intonacijos daug kur tikrai nelietuviškos. Nepaisant šių „minusų“, laki autoriaus vaizduotė leidžia keliauti istorijos vingiais paskui Ledo brolijos įkūrėjus, pamatyti kupinus įtampos istorinius įvykius jų akimis. Įdomu stebėti įvairių visuomenės grupių, jaunimo subkultūrų atstovų kasdienybę. Tiesa, kaip ir kituose V.Sorokino romanuose, čia gausu erotinių scenų (viena Rusijos politinė partija net viešai degino jo knygas už „pornografijos platinimą“), tačiau, pridėję ranką prie širdies, pripažinkime, jog narkotikai, alkoholis ir seksas jau tapo neatskiriama šio beprotiško pasaulio, taigi ir literatūros, dalimi.

Iš esmės šis romanas – paprasčiausia pasaka, todėl, kaip ir visos pasakos, jis švelniai moralizuoja: atseit gyvename beširdžių visuomenėje, pamiršome nuoširdumą, todėl reikia padėti gėriui nugalėti blogį. Nesvarbu, kad šis procesas reikalauja aukų. Žydraakiai šviesia­plaukiai, matyt, siejasi su švara ir tyrumu. Iš tikrųjų trečios ir ketvirtos dalies galėtų ir nebūti – ir brolijos, ir veiksmo struktūra gana aiški jau pradžioje.

Vis dėlto ši fikcija įdomi kultūrologiniu požiūriu: nesilankiusiems Rusijoje pravers praplėsti akiratį, geriau susipažinti su šalies tarybine ir potarybine kasdienybe. Bet grįžus į lietuvišką kasdienybę reikės saugotis itin įkyrių judėjimo „Už tyrą meilę ir tikrą šeimą“ atstovų, gatvėje siūlančių atvirukus: ar tik neslepia jie užantyje ledinių kūjų?