Ledas

Plunksnagraužys šūdėdis perėjo prie bado dietos

Rašytojas žudikas. Chirurgą imituojantis postmodernizmo mėsininkas, laboratorijoje kirviu tyrinėjantis patologinę literatūros anatomiją. Negailestingas literatūrinių stilistikų skerdikas. Šaltakraujis naratyvo nuodytojas. Įgudęs žanrinių literatūros sienų sprogdintojas. Pakaruokliškai linksmas budelis mizantropas, nerūpestingai besituštinantis ant tradicinio romano lavono.

Literatūrinis koprofilas. Liaudiškai tariant – plunksnagraužys šūdėdis. (Turbūt buvo taip. Vaikystėje mažasis Vovočka pasistiebęs siekė ant rašomojo stalo padėto plunksnakočio, tačiau neišsilaikė ant kojų, griuvo ir susitrenkė smegenėles į radiatoriaus kampą. Trauma jį ištiko analinėje brendimo stadijoje, todėl nuo to laiko jį beprotiškai traukia visokie kakučiai par excellence.)

Prozininkas Vladimiras Sorokinas – rusiškojo postmoderno pradininkas ir lyderis – buvo vienas iš Maskvos konceptualizmo mokyklos įkūrėjų. XX a. devintajame dešimtmetyje kartu su Viktoru Jerofejevu ir Dmitrijumi Prigovu ėmė rašyti visai kitokius tekstus nei oficialūs rusiško pisdomo nariai ir platinti juos pogrindyje savilaidos būdu. Pagrindinė Maskvos konceptualistų kūrybinė idėja buvo genialiai paprasta – PATEIKTI SOCIALUMĄ KAIP KŪNIŠKUMĄ. Visi socialiniai reiškiniai tokie nežmoniški ir atgrasūs, kad tuojau pat sukelia fiziologinius pokyčius! Sociumas taip žaloja žmogaus psichiką, kad ši žala įvairiais negerais simptomais tiesiogiai pasireiškia gyvų būtybių organikoje! Vienu žodžiu, jei, tarkim, V. Sorokino „lyrinis“ herojus sutinka kiemsargį ir šis jį be reikalo aprėkia – herojus iškart suserga hemorojum! Taip surenčiamas tvirtas konceptas, pastatoma iškili Maskvos konceptualistų šventosios trejybės piramidė: LIGOTA VISUOMENĖ – IŠKRYPUSI PSICHIKA – PATOLOGIŠKAS ORGANIZMAS.

Šia konceptualia idėja paremta dauguma V. Sorokino kūrinių. Trumpučiai apsakymai ir ilgėlesnės apysakos, vienaveiksmės pjesiukės ir ištęstos dramos, kino filmų scenarijai ir ne mažiau kinematografiški romanai... Visur kūnai, kūnai, kūnai – nuoga fiziologija, perversinė patologija ir degeneravusi organika. Ir, aišku, atitinkamos sielos mutacijos – seksualiniai iškrypimai ir dvasios sadomazochizmas, niekuo nemotyvuotas brutalus smurtas ir dieviškai nekaltas debilizmas.

„Ledas“ – literatūrinis V. Sorokino debiutas mūsų lyriškoje ir poetiškoje snarglių ir seilių šalyje. Taip sakant, atkopė Rytų saulelė ir ėmė budinti svietą... Tik kad ji atkopė žiauriai pasivėlinusi, ir dar žiauriau – ne skaisti ryto saulė, o kažkoks prikepęs blynas, užsilikęs nuo vakarienės. Dėl pirmojo apgailestavimo viskas aišku: lietuviai barzdočiai geriau sudūmos dar kartą išsileisti „Lietuvių meilės lyriką“ ir toliau seilėsis barzdosna. O dėl antrojo – to prikepusio blyno – reikia papliurpti šiek tiek daugiau.

Sorokinas, aišku, gerai. Bet apie kokį Sorokiną mes šnekame?! Deja, tenka kalbėti apie visiškai kitą Sorokiną. Jau prieš kokius šešerius metus, tada išleidęs eilinį šedevriuką („Puota“, 2000), autorius mįslingai, tačiau nedviprasmiškai pareiškė: „Daugiau tekstų nebus.“

– O kas gi bus? – leiskite įžūliai paklausti.

– Ogi vietoj tikrų sorokiniškų tekstų – kruvinos, sultingos ir gyvulišką apetitą žadinančios mėsos – turime mėgautis tokiais dirbtiniais vakarietiškais naratyvais kaip „Ledas“. Tokiais prėskais, sprangiais, veganiškais, iš gryno vandenėlio pramoniniu būdu iškeptais šlykščiais šlykščiais oi šlykščiais šlykščiais šlykščiais oi šlykščiais šlykščiais šlykščiais šlykščiais aaaaa kokiais šlykščiais šlykščiais šlykščiais uuuuuuuuuu kokiais šlykščiais šlykščiais šlykščiais šlykščiais blyneliais.

Putino ir valstybinių kultūrininkų remiami chunveibinai – „Идущие вместе“ – nuveikė savo ardomąjį darbą, užgniaužiantį net mažiausius laisvus kūrybinius proveržius. V. Sorokinas išsigando tampymo po teismus ir oficialių literatūrologinių „ekspertų“ išvadų apie ankstyvąją savo kūrybą: „Tai tikra patologijos apraiška. Ji amorali ir antivisuomeniška pačiu aukščiausiu laipsniu. Kūriniai – pornografiniai. Aprašomi iškrypimai prilygsta nekrofilijai. Visuomenės ir kompetentingų organų uždavinys – apsaugoti plačiąsias skaitytojų mases nuo tokio pobūdžio kūrinių.“

Na ir ką? Dabar turime tą, ką turime. Romaną „Ledas“ – antrąją trilogijos dalį. Tradicinį futurologinį tekstą, kurį būtų galėjęs parašyti bet kuris iš 1910–1940 m. rusų rašytojų fantastų. Gyvas pasakojimo kūnas išleido dvasią ir virto sintetine, aiškia ir plokščia naratyvo konstrukcija. Tekstas sukaltas tvirtai, tačiau pro visus galus kyšo neužlenktos dirbtinumo vinys. Asketiška tiesinė kompozicija ir visiškai nesorokiniška klasikinė kalba, būdinga ikimodernistinių laikų rusų prozininkams, sukelia įspūdį, kad šį veikalą parašė ne rusų postmodernizmo apaštalas, o L. Tolstojus, per V. Šukšino dvasią persikūnijęs į brolių Strugackių pavidalą. Taip taip, pro „Ledą“ prasišviečia moralizmu dvokiantys tolstojiški pantalonai, ramus, lėtas ir nuobodus tonas primena V. Šukšino aprašytų Rusijos glūdumos upių tėkmę, o šiais laikais baisiai madingos apokaliptinės globalizmo nuotaikos itin panašios į bet kurio fantasto vidutinioko idėjas ir kalbėjimo manierą.

Jokių kakučių čia nė su žiburiu nesurasi. Kur jūs? Aūū, kakučiai! Tyli kakučiai, nėra kakučių... Nėra nė vienos įprastos sodraus iškrypėliško sekso scenelės nei nuoširdžiai brutalaus smurto vaizdelio. Ajajai! Beveik dingo visas kūniškumas, organika ir fiziologiniai performansai. „Puotos“ virškinimo organus, „Žydrųjų lašinių“ riebalų sankaupas ir „Normos“ žarnas su išeinamąja anga pakeitė kitas organas – ledinė „Ledo“ širdis. Širdis! Tuk. Tuk. Tuk. Ji lėtai ir iškilmingai plaka, muša negyvais lediniais dūžiais. Velniop tokią širdį!

Romano ir visos trilogijos („Bro kelias“, „Ledas“ ir „23 000“) filosofija – planetos išrinktųjų žygis, tų baltaplaukių bestijų, kurios eina „Bro“ keliu, kūjais daužo „mėsos mašinų“ krūtines ir taip ieško saviškių ledinėmis širdimis (o jų yra lygiai 23 000), kurie išgelbės žmoniją, – aiškiai nuplagijuota nuo XX a. tironų ideologijos. Šiuo romanu V. Sorokinas bandė apsimesti esąs rimtas istoriosofas, ieškantis išeičių iš XX a. antropologinės krizės. Tuo tikslu jis užtrenkė eksperimentinės postmodernizmo laboratorijos duris ir kaip M. Gorkis „išėjo į liaudį“. Taip, V. Sorokinas išėjo, bet iš to neišėjo nieko. Dar viena masinės literatūros ir bulvarinių skaitalų versija su tokiam reikalui privalomais elementais: savyje inkrustuotu humanistiniu message, panacėjišku nekaltu vaikeliu ir pigiu holivudiniu happy end.

Vienintelis išlikęs bruožas kaip amžina sorokiniška dogma – begalinė autoriaus panieka paprastiems mirtingiesiems, t. y. mums – „mėsos mašinoms“, kartais pasireiškianti riestanosiu snobizmu, o dažniausiai – beribiu pasišlykštėjimu ir neapykanta visai žmonių giminei. Dabar galima drąsiai ištarti: V. Sorokino populiarumą skaitytojų masėse lėmė ne rusiškas „matas“, ne ištvirkėliški vaizdiniai, ne liaudžiai mieli smurtas ir seksas, o (paradoksas!) visuotinis mazochistinis plačiosios auditorijos potraukis justi kančią ir nevisavertiškumo kompleksą. Tarp ankstyvojo ir dabartinio Sorokinų (specialiai vartoju daugiskaitą) skirtumas tik vienas, tačiau esminis: anksčiau galėjai paprasčiausiai jį pasiųsti – „Eik ėst šūdo!“, o dabar, išplaukęs į tarptautinius literatūros vandenis, jis griebėsi klasiko dietos, todėl šūdą ėsti teks mums patiems.