Laturo katalogas

Skaitėte Patriko Süskindo „Kvepalus“? Ten viskas sukosi apie kvapus, jau pačioje knygos pradžioje taip įtaigiai aprašyti šlykštūs žuvų turgaus kvapai, kad jie beveik fiziškai juntami skaitant. Kvapai ir mirtis dominuoja toje knygoje. Pats neturintis kvapo žmogus nori susikurti tobulą kvapą. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Juk žmogus visada labiausiai geidžia to, ko neturi. Panašiu principu remiasi ir „Laturo kataloge“ sekama istorija.

Tik čia viskas sukasi apie skausmą.

Miestelio dėl bjaurios išvaizdos atstumta moteris pagimdo kūdikį. Jos verslas – pinigų skolinimas už procentus – neprideda miestelio žmonėms meilės nei jai pačiai, nei jos vaikui, „lupikautojos išperai“. Juo labiau, kad vaikas gana keistas, jo mėlynos šaltos akys glumina ir verčia jausti nejaukiai visus į jas bežiūrinčius.

Kažkuriuo momentu motina pastebi, kad vaikas nesupranta, kas yra skausmas. Tai tampa jo vienišos vaikystės susidomėjimo objektu – stebėti, kaip kiti jaučia skausmą. Nutraukyti vabzdžiams kojas. Smaigstyti drugelius. Pakarti katę. Maži vaikystės malonumai. Augant vaikui, auga ir malonumai – kol galų gale pereinama prie žmonių. Mat, dėl kvailo atsitiktinumo netekęs motinos, Laturas randa sąrašą su dešimčia vardų ir įsikala į galvą, kad būtent šie dešimt žmonių kalti dėl jos mirties. Taip prasideda Laturo keršto akcija, užtrukusi visą jo gyvenimą.

Tai tamsi knyga, šviesių momentų čia mažai, bet juk tokia ir visa pagrindinio veikėjo egzistencija. Vienišas, „normalių“ žmonių atstumtas vaikas, vėliau jaunuolis gali rasti prieglobstį tik prostitučių, padugnių, iškrypėlių ar sadistiškų malonumų mėgėjų - tokių kaip garsusis markizas de Sadas - tarpe. Ir tuo pačiu jis – nepaprastai gabus mokinys, siekiantis įspėti žmogaus smegenų mįslę, sugebėjęs praktiškai savarankiškai išstudijuoti žmogaus smegenų sandarą, galėjęs tapti beveik genialiu mediku, jei prie jo gyvenimo būtų padėtas pliuso ženklas. Padėjus minuso ženklą, jis tapo genialiu žudiku. Nepaprastai žiauriu, nepaprastai rafinuotu. Tokiu, kuris į žmones žiūri kaip į objektus tyrinėjimui, o į žmogžudystes – kaip į mokslinį darbą. Kas sakė, kad mokslo aukštumų siekimas yra smerktinas dalykas?..

„Sodininko dukrelės taip ir nesurado. Supjausčiau ją mėnesienoje. Kūno dalis išslapsčiau dvaro apylinkėse. Kaukolę atvėriau savo kambaryje, plonai suraikiau „graikinį riešutą“.

Turiu pasakyti, kad tokiame nesubrendusiame vaisiuje buvo sunku nustatyti Rušfuko įvardytuosius centrus. Vingiai tokie menki ir susipynę. Be to, šviesa mano kambaryje per silpna. Ir darbuotis tegaliu naktį. Išties apmaudu. Nejaugi tokioje šviesoje galima rimtai užsiimti moksliniu darbu?“

Besikaitaliojančia perspektyva – tai pasakotojo iš šalies, tai pirmu asmeniu, paties Laturo lūpomis - pasakojama ši keršto, vienatvės, žiaurumo istorija. Kažkuriuo momentu lygiagrečiai pradeda tiestis detektyvinė linija, policininko, daug metų paskyrusio šių nusikaltimų tyrimui ir serijinio žudiko paieškoms, istorija. Ar pavyks jam rasti nesugaunamą nusikaltėlį? O gal šis netrukdomas galės išbraukti iš savojo sąrašo ir paskutinį vardą? O ką, jei vienas iš sąrašo pasirodys esąs jo – sąlyginai tokiu vadinamas – draugas? Ar pavyks jam pačiam kada nors pajusti tą „didžiausią gyvenimo malonumą“ - skausmą?

Šios knygos tikslas toli gražu nėra suteikti skaitytojui moralinį ar estetinį pasitenkinimą. Joje siekiama pažvelgti į žmogaus sielos tamsiąją pusę, ja siekiama šokiruoti. Ką gi, galbūt sukrėtimo kartais irgi reikia, kad plačiau atmerktum akis ir, pamatęs blogį iš arti, sugebėtum įvertinti gėrį.