Lakštingalų naktis

Vladas Dautartas (1927-2000), prozininkas, išleidęs apsakymų, apysakų, miniatiūrų, romanų: „Panemunės apsakymai“ (1958), „Teka upė pro šalį“ (1959), „Jūros spalvos“ (1960), „Kai nurausta putinas“ (1963), „Pokalbis su upokšniu“ (1971), „Sapnuoju karalystę“ (1979), „Vėjai“ (1985), „Ant pakelės akmens“ (1987), „Jazminas tėvo sode" (1995), „Senojo gluosnio pasaka“ (1980), „Vaclovo Gailiaus užrašai“ (1995) ir prozos vaikams.

Knygoje „Lakštingalų naktis“ spausdinamos V. Dautarto miniatiūros, apsakymai ir novelių romanas „Senojo gluosnio pasaka“.

Pasiduodamas savo lyrinei prigimčiai ir būdamas jautrus romantinėms tikrovės spalvoms, rašytojas apie herojų likimus pasakoja šiltai, nuoširdžiai, poetizuodamas šviesius gyvenimo pradus. Kūrinių personažai stipriai suaugę su gimtąja žeme, senolių tradicijos, tvirta moralė, visagalė motina-gamta yra jų žmogiškumo versmė.

„Žmogaus ir gamtos tarpusavio dialogas - viena pagrindinių mano kūrybos temų. Mane jaudina vis gilėjanti praraja tarp žmogaus ir gamtos, jo grobuoniškas požiūris į Didžiąją Motiną, jo netolregiškumas. Aš labai norėčiau savo kūryba kiek sumažinti šią prarają, suartinti žmogų su gamta, priversti jį suprasti ir pajusti jos tragišką likimą. Gamtą aš suvokiu ne kaip peizažą, o kaip gyvą organizmą, kuris kupinas džiaugsmo, ramybės, palaimos, bet kartu ir kenčiantis, liūdintis, apimtas nevilties. Šitas suvokimas liečia ir žmogų...“.

V. Dautartas