Laiminga mirtis

Iš tikrųjų čia pats pirmiausias rašytojo romanas, pasirodęs prieš „Svetimą“. Vis dėlto jis labai primena ir pas­tarąjį, ir „Pirmąjį žmogų“ – tik čia autoriaus mintys dar ne visai išgrynintos, labiau „priderintos“ prie veiksmo, kuris, rodos, vyksta pagal protu nesuvokiamus dėsnius, nubloškiančius personažą iš Alžyro į Čekiją, Vokietiją ir Italiją. Jis – ieškantis ir greitai nusiviliantis jaunuolis, kuriam aplinkinių mąstymas, vertybės ir džiaugsmai atrodo labai tolimi, nors jis ir bando „gyventi kaip visi“ – surasti mylimą merginą, vesti, susitvarkyti buitį. Ne taip radikaliai, kaip „Svetimame“, bet vis dėlto vaizduojamas nuovargis nuo primestų „žaidimo taisyklių“, tuščio šurmulio, kuris išdidžiai vadinamas visuomeniniu gyvenimu, vienatvės, kurios nepraskaidrina nei prisirišimas prie artimųjų, nei moterys, kurių grožis, atrodo, vienintelė paguoda niūrioje, beprasmiškoje dienų tėkmėje. Kaip ir visa kita, grožis veikėjui tėra laikina iliuzija.

Romane galime matyti gimstant A.Camus knygų veikėjų prototipą – liūdną vyriškį su fetrine skrybėle rankoje, „nutaisiusį rimtą ir abejingą miną“ (p. 26), kad po ja paslėptų pažeidžiamumą ir uždarumą. Jis pavargo visą laiką ką nors aukoti dėl deklaratyviai siekiamos laimės ir tiesiog tyliai egzistuoja, išlaikydamas saugų atstumą nuo visko aplinkui. Jis nesusireikšmina: „Nemėgstu kalbėti rimtai. Nes tuomet lieka tik vienas dalykas, apie kurį gali kalbėti: apie savo gyvenimo pateisinimą“ (p. 40). Iš čia ir skaidraus lengvumo pojūtis, ir tarytum nerūpestingas prisirišimas prie „artimo“, be tragizmo ir patoso, pabrėžtino dvasingumo: „kai kurie elito atstovai iš savotiško dvasinio snobizmo tiki, kad pinigai laimei nebūtini. Tai kvaila, tai neteisinga ir savotiškai niekšiška“ (p. 45). Pinigai suteikia buitinius džiaugsmus ir laisvę nuo aplinkinių.

Tas laisvės siekimas knygoje, ko gero, svarbiausias. Mirtis – išsilaisvinimas nuo žmonių, su kuriais sunku sugyventi, nuo laimės, kurios paieškos supančioja ir kuri vis tiek neįmanoma. Romanas pradedamas mirties (tiks­liau – nužudymo) scena ir nuo jos rutuliojasi į praeitį. Personažas tarsi ieško savo „durų į pasaulį“ ir jas randa tik nebūtyje: „Patikėk manimi, nėra nei didžiojo skausmo, nei didžių atgailų, nei didžių prisiminimų. Viskas užsimiršta, net didžiosios meilės. (...) Yra tik tam tikras būdas regėti daiktus, ir kartais jis išplaukia į paviršių“ (p. 108). Tą regėjimo būdą rašytojas ir mėgina parodyti.