Laiminga mirtis

Ko bijojo Camus?

Parpuolęs prieš Tavo nuostabios didybės sostą, prašau Tave, mano Dieve, paskutinės iš visų malonių – laimingos mirties malonės.

Malda laimingos mirties malonei išprašyti

„Tapti laimingam reikia laiko. Kone visada mes išeikvojame gyvenimą, kad uždirbtume pinigų, o reikėtų pinigais uždirbti laiko. Turėti pinigų reiškia turėti laiko. Laikas perkamas. Viskas perkama. Būti ar tapti turtingam reiškia turėti laiko būti laimingam“ (p. 46). Taip buržujiškai filosofavo vienas šios knygos personažas – senas, luošas ir turtingas atsiskyrėlis Zagrėjus (šis vardas parinktas specialiai – tai dar vienas bakchanalijų dievo Dioniso vardas senovės graikų mitologijoje). Paskui šių dienų Dionisas paprašė kito knygos personažo – jauno, gražaus ir vargšo Merso, – kad šis jį nudėtų. Šis taip ir padarė. Tyra širdimi, be jokių skrupulų nušovė žmogų, grįžo namo ir nuėjo miegoti. Tokia pirmosios knygos dalies „Natūrali mirtis“ fabula.

Antrojoje dalyje – „Sąmoninga mirtis“ – jaunas, gražus ir neturtingas personažas šiek tiek pasensta ir labai praturtėja. Merso keliauja po Europą ir ieško išganingos laimės. Ir jos neranda – nei nuotykiuose, kurie paprastai vadinami gyvenimu, nei sekse, kuris paprastai vadinamas meile, nei pagaliau piniguose, kurie paprastai ir vadinami laime. Kodėl? Todėl, kad naująjį Dionisą paprasčiausiai graužia sąžinė. Jam nuolat vaidenasi nužudytojo veidas, kuriame jis įžiūri savo paties mirtį: „Ir net Zagrėjaus stingulyje regint prieš save mirtį jis atpažino slaptą, sustingusį savo paties gyvenimo atvaizdą“ (p. 139). Tfu, kaip neįdomiai baigėsi ir ši dalis, ir visas romanas.

Tuo metu, kai rašė šią knygą, didysis moralizuotojas A. Camus aiškiai buvo prisiskaitęs F. Dostojevskio ir graikų mitų. Romane ypač daug analogijų su F. Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“, visas kūrinys, galima sakyti, yra tik šio nemirtingo rusų veikalo interpretacija. „Nusikaltimą ir bausmę“ visi žino atmintinai, tad apie Raskolnikovo ir Merso analogijas daug nekalbėsiu. Šie personažai beveik identiški: Raskolnikovas kankinasi atvirai bijodamas Šventojo Rašto bausmių, o bedievis Merso blaškosi jausdamas kantišką moralinį imperatyvą. Priminsiu tik Dioniso mitą – jame bakchanalijų dievo žudikai titanai patys yra aukos, kurias nužudo liūdesys. A. Camus pasitelkė šią idėją stengdamasis sudaryti neaiškumo iliuziją – neaišku, kas ką nužudė: Merso Zagrėjų ar atvirkščiai. Kurk nekūręs panašias iliuzijas, dangstyk nesidangstydamas, tačiau tiesmukas moralinis atpildo už nuodėmę imperatyvas vis tiek išlenda... Trumpai tariant, debiutinis A. Camus romanas – tai perrašytas F. Dostojevskis, papildytas graikų mitologijos intarpais ir iliustruotas pietų Prancūzijos ir Alžyro buitimi.

Jaunasis A. Camus – tuberkulioze sergantis komunistas – romaną rašė 1936–1938 m., jį užbaigė, tačiau nenunešė į jokią leidyklą („Laiminga mirtis“ išleista tik 1971 m., po autoriaus žūties). Autorius gerai žinojo, ką daro. Berašant „Laimingą mirtį“, jo galvoje subrendo kur kas originalesnė (t. y. kur kas labiau nutolusi nuo F. Dostojevskio) idėja, ją netrukus ir išsakė romane „Svetimas“. Skirtumus gerai iliustruoja net pagrindinių veikėjų vardai. Šių romanų pagrindiniai veikėjai turi tokią pačią pavardę – Merso, tačiau taip yra tik lietuviškame vertime. „Laimingos mirties“ Merso (prancūziškai Mersault, kurio etimologija kyla iš žodžio mer – „jūra“) virsta „Svetimo“ Merso (prancūziškai Meursault, kilusiu iš žodžio meurs – „mirk“). „Svetimas“ – ne tik originalesnis, bet ir kur kas brandesnis kūrinys, todėl „Laimingą mirtį“ galima laikyti tik priešistore, bandymu, „Svetimo“ juodraščiu, kuris pasiekė skaitytoją vien dėl to, kad reikėjo (vėl tas nelemtas imperatyvas!) išspausdinti visą beprotiškai išgarsėjusio autoriaus palikimą.

Kas mums yra A. Camus? Mums – šviesiaplaukėms kūrybos bestijoms, žinančioms, kad gamta ir žmogus savo prigimtimi yra absoliučiai amoralūs? A. Camus mums atrodo kaip niekingas humanistas, tautinis socialistas ir pasenęs moralistas. Jo egzistencializmas grįstas ne sartriška neviltimi dėl gyvenimo šleikštulio ir paties žmogaus šlykštumo, o žmogaus didybės, dėl savo megalomanijos nerandančios vietos abejingame (tačiau nuostabiame!) gyvenime, iliuzija. Paprasčiausias idealistas buvo tas garbėtroška A. Camus, idealistas ir iliuzionistas...

Todėl A. Camus romanus mes skaitome tik tam, kad graudžiai šyptelėtume iš jo perdėtų idealizavimų ir moralizavimų. Gerai suvokdami, kad moralė – tai paprasčiausias klusnumo stipresniam reikalavimas, o sąžinė – tai paprasčiausia baimė būti nubaustam už neklusnumą, mes nelaukiame jokio „moralinio imperatyvo“ palankumo ar kieno nors (kad ir Dievo) malonės. Esame laimingi arba nelaimingi, ir viskas. Gėris ar blogis mums neegzistuoja. Gyvename ne laike, o dabartyje. O gyvenimui dabartyje mirties nėra.