Laimės sūnus

Atskiros originaliai išreikštos sąvokos, vaizdo imitacijos, neįprastais žodžiais ir jausmais nupieštas herojų pasaulis, tarsi nepažįstamo vandens žuvys – didelės ir mažesnės – plaukiojo mintyse, geltono rudens dienos atbrailose, tamsiai matomu artumu ir skaidrumu tviskančiame tolimame akiplotyje. Kol skaičiau, tarsi gyvenau tokiame neįprastame naujame ir iškeverzotame pasaulyje, stebėjausi keistai lūžtančia įprastine dienos šviesa ir nakties tamsiu, kažkaip nematytai dabar išsižiojančiomis manojo įprastinio kambario sienomis, atsiveriančia sukapota dangaus erdve, tarsi gyvu ir vėjy besidraskančiu jos debesiu.

O knygos žmonės žmoneliai. Kitą kartą perskaitęs keletą dešimčių puslapių likdavau tarsi supančiotas ar kokio sunkumo prispaustas – taip sunkiai gyveno ir plaukė į mano vidų – tarsi koks pilkas lydytas švinas – žingsniai, darbai, svajonės, pasąmonės jutimai, laukai, medžiai, jūra, šiaurės krašto žiema ir vasara. Iš puslapių tarsi liejosi Dinos rankomis išgaunama muzika, kuri galėjo skambėti ilgai, būti tikra, jaudinti ir jausmo stiprumu pasakyti, kas yra šiaurė, šiaurės žmonės, jų žemė. Kartais galvodavau, ar tai ne jų kompozitoriaus Grigo pasaulio muzika, kuri šaldo lediniu liūdesiu net tada, kai reiktų išdaigauti ir juoktis. O gal tai visai ne Dina, ne jos sūnus Benjaminas, o tas šiaurės pasaulis su savo medžiais – žmonėmis, kurie tarpsta ant akmeninių ir šaltų kalno uolų ir yra auginami poliarinio speigiračio gaisais, prisikvėpavę ir nugirdyti čia pat sūrai purslojančios jūros, uždaryti mažoje salelėje, iš kurios audrotas išėjimas į pasaulį yra sunkus, nesuvokiamas, ne kartą praryjantis ir keliautojus, ir jų laivelius...

Didelė ir bemaž neįmenama Dinos mįslė. Ar tai ne įvykiais ir visokiom peripetijom nugairintas pats gyvenimo skaidrumas? Bekompromisis, žmogiškas, tyras, netgi dieviškas, kurį civilizuotoji tikrovė mūsuose paverčia apmusijusia įprastine baidykle, lentynose sudėliojamais tikraisiais skaičiais ir kitais netikrais ženklais. Ir, dar giliau pasinėręs kartais galvoji, o kodėl gi rašytoja visus savo knygos pradus veda iš tos vienišos šiaurės salelės, kuri tarsi grybas plūduriuoja skalaujama sūrios jūros, apipilta vasaros ir žiemos saulių, švelniai, žmogiškai auginanti ir puoselėjanti savo originalius vaikus – šio pasaulio žmonės? Ir daugiau visokių minčių, minčių iš paties žmogiškųjų sampratų dugno, sukelia skaitytojui rašytoja H. Wassmo.

Tokią tatai neįprastą knygą skaičiau ir vis nedavė ramybės mintis – kaipgi šitaip galima parašyti, kaipgi tokius keistus, kartais net protu nesuvokiamus darinius galima sudurstyti ir kaip reljefiškai iš to, rodosi neaiškaus žodžių chaoso, išplukdyti tikrą, kibirkščiuojanti jausmais gyvenimą, atskiras scenas ir žmogaus širdimi ir šiltu krauju pulsuojančius veikėjus?

Bandžiau, kaip sakoma, sučiupti lapę už uodegos, bet man nelabai sekėsi ir likau labiau palinkęs prie minties, kad tokios struktūros ir galimybių žmonės, kaip ši rašytoja, turi gimti ir tuos žodžius jie nuo pat vaikystės nešiojasi kaip Dievo dovaną. Lygiai taip pat, kaip geras dainininkas gražų balsą, gražuolė – patrauklias kūno ir veido linijas.

Ir vis dėlto. Kas gi yra, argi nieko negalima pagauti?

Man pasirodė, kad vaizdo, daiktų, apskritai, tikrojo pasaulio lūžęs spindulys knygos puslapiuose išryškėja ir nušvinta tada, kai žmogaus pojūčiai su daiktais ir reiškiniais susiduria tarsi pirmą kartą ir be jokių mums įprastų ir žinomų (dar mamos vaikystėje įkaltų, vėliau – mokytojų) daiktų pasaulio stereotipų. Viskas pateikiama pirmaprade tarsi dar laukine būsena ir dėl to tampa įdomūs, naujai, visai kitaip suvokti. Pats suvokimo procesas jau intriguoja, jau lauki ne kaip tu pats, o kaip tai supras ir pergyvens knygos herojai. Ir tas pasaulio reiškinių pažinimo procesas (tuo reiškiasi didelis rašytojos talentingumas) – draugystės, meilės, žmonių tarpusavio santykių, muzikos ir t.t., tęsiasi nuo pirmo iki pat paskutinio puslapio ir dėl to taip įdomiai skaitosi. Tai būtų tarsi rašymo maniera, o jau įvykių supynimas, intrigos ir visa kita – taip pat verti gero pagyrimo ir išaukštinimo. Taip rašant nors ir apie tuos pačius ir jau žinomus dalykus, pamatai visiškai pakitusias pasaulio spalvas, sustiprėjusias intrigas, atsiranda daugiau netikėtumų, sukuriama visai nauja erdvė interpretacijoms, kiekvienam žingsny gali tikrinti ir lyginti savo ankstesnes nuostatas. Knygos veiksmas, jo aprašymas ir komentarai plaukia kaip žmogaus minčių srautas, kuris šokinėja, plaikstosi, kliuvinėja, skuba ir sulėtėja, grįžčiojasi ir vėl šauna šuoliais pirmyn. Tarsi ir nenuoseklu, bet galiausiai viskas išryškėja, viską suvoki, susidomi ir nebegali padėti knygos, kol neužverti paskutinio puslapio.

P.S. Žinoma, menka recenzija man teišėjo, nėra knygos anotacijos, turinio ir t.t. – tai yra viso to, ką mūsų „ytės“ arba „atai“ vadina klasikine jos forma. Bet aš ir nenorėjau čia rašyti apie tas nuvalkiotas nuobodybes, o parašiau tai, kas mane skaitant šią knygą jaudino, kas man, kaip skaitytojui, atrodė svarbu. Žinoma, nepretenduoju nei į moksliškumą, nei į išbaigtumą, nei į neklaidingumą. Priimkit mane tokį, koks esu. Dėkoju.