Laimės sūnus

Romane „Laimės sūnus” norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo tęsia pasakojimą apie „Dinos knygos”, pelniusios didelį populiarumą, herojus. Pagrindinis knygos veikėjas – Dinos sūnus Benjaminas Grenelvas. Jo gyvenimas paženklintas baisios paslapties – būdamas dar vaikas, jis tampa motinos nusikaltimo liudininku.

Kūną slegiantis šaltis. Pats vienas aklai leidžiuosi visaton. Bijodamas nukristi pariečiu kojas. Pasiruošęs viskam. Užsidengiu rankomis veidą. Noriu apsisaugoti, kad nenukrisčiau.
Tuomet suprantu, kad kybau ore. Sklendžiu. Jos balsas suošia prie ausies, kaip nakties vėjas pro atvirą langą: „Laiminu tave, Benjaminai, esi laimės sūnus!”

„Laimės sūnus” – puikus „Dinos knygos tęsinys”. Jame visiškai kitu stiliumi pasakojamas Benjamino gyvenimas, jo vaikystės atradimai, pirmoji meilė, mokslai dideliame mieste... Ir nuolatinis ilgesys motinai, retkarčiais virstantis neapykanta.

Dievas nebylus. Ar Dievas melagis, jei tyli? Parašyta, kad mes sukurti pagal Dievo paveikslą. Tai gal didžiausias mūsų ir Jo panašumas yra gebėjimas nutylėti?

Dina išnyksta iš Benjamino gyvenimo ir bet kokios pastangos surasti bent menkiausią jos pėdsaką baigiasi nesėkme. Berlyne atrandama Dinos violončelė, paskutines žinias „bendras pažįstamas” gavo iš Paryžiaus... Atrodo, kad Dinos namai – visas pasaulis, bet tik ne ten, kur sūnus.

Niekam taip ir nepavyko sužinoti, ką mąstė Dina Grenelv, pavadindama savo sūnų Benjaminu („laimės sūnumi”). Ir niekas niekada nepatyrė, ką apie tai manė Jakobas Grenelvas, bažnyčios knygose įrašytas kaip tėvas. Tačiau visi matė, jog šis tvirtas neaukštas berniukas turėjo seno žmogaus akis, o kaktoje tiek raukšlių, kiek turi mažiausiai du kibirai sėklinių bulvių.