Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kure-nai

Žvelgiant skaitytojo žvilgsniu iš šalies, literatūra atrodo kaip gyvas organizmas, pastoviai kintantis, turintys savo negalias ir netgi „išeigines“, kai mūsų pamėgtam autoriui nesiseka rašyti. Kartu tai ištisas įstabūs pasaulis, kuriame dera daugybė kūrybinių sumanymų išreiškimo būdų. Norėčiau pristatyti kūrinį, savo „kūniškąjį“ pavidalą įgavusį Lietuvos skaitytojams neįprastomis priemonėmis, o būtent, derinant rašytinį tekstą ir gausius piešinius.

„Kure-nai“. Tai rainobe (ranobe) – serija trumpų romanų su iliustracijomis, sukūrta garsaus japonų rašytojo Katajama Kentaro ir pirmą kartą išleista leidykloje „Shueisha“, Japonija, 2006 metais. Piešinius kūrė įžymus japonų dailininkas Jamamoto Jamato. Šių knygų pagrindu 2007 metais tuo pačiu pavadinimu ir tų pačių autorių buvo išleista manga, 2008 metais televizijos serialas, o 2010 metais, taip vadinama OVA – trumpas filmas DVD formato diske, kaip priedas prie vieno iš mangos tomų.

Žodis rainobe yra kilęs iš angliško termino „Light Novel“. Anglų literatūroje taip yra vadinami santykinai trumpi romanai su spalvotomis iliustracijomis, skirti paaugliams ir jaunimui. Lietuviškai tai reikštų, kaip „lengvas, supaprastintas“ romanas ar apysaka. Savo ruožtu, rainobe nuo labiau Lietuvos skaitytojams žinomos mangos žanro darbų skriasi tuo, kad jame yra didesnė dalis rašytinio teksto, o piešiniai, priešingai mangai, užima mažesnę kūrinio dalį. Japonijoje rainobe yra leidžiama taip vadinamuoju „atvirlaiškio“ formatu - 10,5x15 cm dydžio knygomis, kuriuose raidės yra spausdinamos, vaikams skirtiems kūriniams būdingu, didesniu šriftu.

„Kure-nai“ – tai knyga apie teisę laisvai rinktis, kokį gyvenimą žmogus norėtų nugyventi. Kritikų vertinama nuo „visiška nesąmonė ir šlykštesnio dalyko nebūna“ iki „neabejotinas šedevras, tutintys išliekamąją vertę“. Jau vien dėl tokios nuomonių įvairovės verta susipažinti su šiuo Katajama Kentaro ir Jamamoto Jamato darbu.

Šiuolaikinė Japonija. Kalnuotoje vietovėje, vaizdingame slėnyje stūkso XIX amžiaus antros pusės europietišku stiliumi statytas, įtakingos versle ir nusikaltėlių pasaulyje, Kuchoin jakudzų klano šeimos dvaras. Šalia augančiame parke, senų medžių paūksmėje slepiasi tradicinio japoniško stiliaus vienaaukštis medinis pastatas. Jame, akylai saugoma pastoviai besikeičiančios ir niekada nepailstančios sargybos, gyvena vieniša moteris. Šis statinis vadinamas Vidine šventykla. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad šioje vietoje laikas yra sustojęs. Gal todėl, kad jai, kaip ir kitoms, per keletą šimtmečių čia gyvenusioms moterims, tai neturi jokios reikšmės. Šiame mediniame name ji gimė ir užaugo. Niekada nebuvo peržengusi Kuchoin dvaro parko ribų, kur su sargyba yra išvedama trumpiems pasivaikščiojimams. Išskyrus besikeičiančius metų laikus, ji nemato kitų laiko tėkmės ženklų. Mylimas žmogus šeimos sprendimu nuo jos nusisuko. Vaikai, kuriuos ji jam pagimdė, iš jos yra atimti. Du sūnus, jau pasiekę brandos amžių, nors ir žinodami, kas yra slepiama Vidinėje šventykloje, aklai paklūsta šeimos tradicijoms ir mama vadina teisėtą dabartinio klano vyriausiojo Kuchoin Rendžo, savo tėvo, žmoną Kazuko. Paslaptingojo pastato parko gilumoje kalinė Kuchoin Sodži dabar yra niekam nereikalinga, nes ji pagimdė dukrą. Mergaitę, kuriai, vos įkvėpus pirmąjį oro gurkšnį, buvo nulemtas jos pačios likimas – paeiliui tapti savo abiejų tikrų brolių vaikų motina. Gimdyti, kol galės ir vienatvėje mirti Vidinėje šventykloje. Būtent tai ir yra nuo viso išorinio pasaulio slepiama Kuchoin šeimos tradicija – šeimos galva gali tapti tik vyras, gimęs iš dviejų artimiausių žmonių ryšio. Brolio ir sesers.

Katajamo Kentaro ir Jamamoto Jamato šią savo kūrinio pradžią sukūrė ypač išraiškingai. Autoriams pavyko tai, ko siekia daugelis rašančių, tačiau ne kiekvienas sugeba, kaip panorėjęs,  perteikti savo mintis. Tarp jų ir skaitytojo nuo pat pirmų žodžių, nuo pat pirmo piešinio užsimezgė dialogas, apibrėžiantis abiejų pusių neigiamą požiūrį. Ši romano dalis ir nulėmė kritikų vertinimą, kad šlykštesnio rašinio jie dar nėra regėję. O tai gali reikšti tik viena – autoriai pasiekė norimą rezultatą, įtikinamai atvaizduodami pasaulį, iš kurio nori pabėgti mažoji Kuchoin Murasaki. Dabar jai septyneri. Sulaukus penkerių metų amžiaus, šeimos vyresnieji pripažino ją pakankamai suaugusia, kad galėtų būti apgyvendinta Vidinėje šventykloje ir pradėta ruošti „šventai“ pareigai atlikti.  Be to, romano pradžia kritikams sukėlė daug prieštaringų minčių dėl pačio siužeto logiškumo, kas sudarė pagrindą šį kūrinį pavadinti „visiška nesąmone“. Visiems yra žinoma, kad yra didelė tikimybė, jog iš artimų giminaičių ryšio gims nesveiki vaikai. Kaip galima spėti iš „Kure-nai“ aprašomų Kuchoin šeimos tradicijų, tai vyksta pastoviai jau ne vieną šimtmetį. Sektinai, ši šeima seniai turėjo išsigimti. Vertindami šį kūrinį, kritikai neatsižvelgė į kitas japonų kilmingų šeimų tradicijas. Būtent į tai, kad šeimos vyresniųjų sprendimu, bet kuris klano lyderis, nesugebantis tinkamai vadovauti, yra skubiai nušalinamas ir iš šeimos narių jo vieton skiriamas kitas. Pavardė išlieka ta pati, tačiau gali keistis pagrindinė valdanti šeima. Pačioje Japonijoje ši aplinkybė nesukėlė didelės kritikos bangos, kadangi šiame rainobe taip ir liko nenurodytas laikas, kiek gi kartų dabartinėje Kuchoin klano lyderio šeimoje gimė vaikai iš brolio ir sesers santykių. Beje, skaitytojai neturėtų piktintis, sakydami, kad tokios šlykštybės įmanomos tik Azijos šalyse. Istorikų yra neginčijamai nustatyta, jog visa eilė viduramžių Europos monarchų šeimų, tarp jų ir Prancūzijos, išsigimė ir sumenko būtent dėl to, kad, siekdami vienose rankose išlaikyti sukauptą turtą,  išsaugoti taiką ir stabilumą savo valstybėse, su tyliu Vatikano pritarimu, plačiai praktikavo brolių ir seserų santuokas.  Kaip sakoma, „juokėsi puodas, kad katilas juodas...“. 

Jakudzų pasauliui yra būdingas pastovus įvairių klanų varžymasis dėl įtakos zonų tarpusavyje. Pavojaus akimirką, Kuchoin valdų apsaugai yra pasitelkiami profesionalai – energingos jaunos moters Benika-sama vadovaujamos saugos firmos darbuotojai. Smalsi apsauginių viršininkė greitai susidomi paslaptinguoju statiniu parko gilumoje, kurio prieigas jiems ir tenka saugoti. Vieną tamsią naktį, uždarose Vidinės šventyklos kambariuose, susitinka dvi labai skirtingos moterys. Nusprendusi pasitraukti savo noru iš gyvenimo, aklai paklūstanti šeimos tradicijoms, Kuchoin Sodži ir ją sauganti, savarankiška ir dalykiška, Benika-sama. Tokiu būdu, pastaroji sužino garsiosios jakudzų šeimos labiausiai saugomą paslaptį bei priima naują užsakymą: slapta išgabenti Kuchoin Murasaki iš Vidinės šventyklos ir parodyti jai, kaip atrodo pasaulis už šio dvaro tvoros. Nusižudžius  Kuchoin Sodži, jos dukra tyliai ir profesionaliai yra pagrobiama iš įkalinimo vietos. Įtarimai, aišku krenta būtent ant Benika-sama ir jos saugos įmonės darbuotojų, tačiau pastovus jų sekimas neduoda jokių rezultatų. Kuchoin šeimos smogikams nepavyksta patvirtinti, kad prie vaiko pagrobimo prisidėjo samdyti apsauginiai. Visa paslaptis slypi tame, jog gudrioji Benika-sama rūpintis vaiku pavedė oficialiai įmonėje nedirbančiam, o tik retkarčiais, kaip įprasta Japonijoje, pas ją uždarbiaujančiam vyresniųjų klasių moksleiviui Sinkuro Kurenai. Būtent šioje vietoje nepastebimai pasikeičia romano žanrai ir iš dramos bei romantikos pereinama prie komedijos, nuotykių ir kasdienybės. Po šaltą dušą primenančios kūrinio pradžios, neskubrus kasdieniškos aplinkos atvaizdavimas pradeda gluminti skaitytoją, galimai kai kam netgi sukelia nuobodulį. Tačiau ir tai yra autorių kūrybinio sumanymo dalis. Koks likimas lauktų iki šiol, prabangiai kaip princesės, nors ir įkalintos Vidinėje šventykloje, gyvenusios  Kuchoin Murasaki, jei ji negrįžtų į gimtuosius namus. Ji gyventų nuobodų paprastos eilinės mergaitės gyvenimą, miegotų ant grindų mažulyčiame kambarėlyje, valgytų greitai pagaminamą maistą. Žinotų, kad negalima gauti viso, ko širdis geidžia, kadangi pinigų pakanka tik galą su galu sudurti. Būtent į tokią aplinką ir patenka mažoji princesė. Toks siužeto posūkis neleidžia šiam kūriniui tapti paprasčiausia nuobodžia „muilo opera“ su privalomais „šaudymais ir gaudymais“. Asmeniškai manau, kad sužinoti, kas tau yra pragaru, galima tik tada, kai tu jau žinai, kas tau yra rojumi. Man šiuose žodžiuose ir slypi rašytojo Katajama Kentaro  šio literatūrinio sumanymo sėkmė. Parodyti, leisti pačiai pajusti ir netrukdyti vertinti supančio pasaulio, taip, kaip Kuchoin Murasaki jį supranta. Gal tai ir yra rojus, kai žmogus gali taip laisvai elgtis. Ne užilgo mažajai princesei pačiai teks priimti tokį sprendimą. Juk mergaitės pabėgimas organizuotas ne tam, kad ją galima būtų apsaugoti nuo iškrypusių namiškių kėslų. Kūrinio mintis slypi kitame. Man tai amžinas klausimas – ką reiškia būti moterimi? Ir šiame romane aš gaunu atsakymą – būti moterimi, reiškia būti pačia savimi, priimti tokį sprendimą, kuris tau pasirodys labiausiai priimtinu, kad ir koks neteisingas jis būtų. Nuo pat pradžių tiek Benika-sama, tiek Sinkuro Kurenai suvokia, kad tik laiko klausimas, kada Kuchoin klano smogikai juos suseks ir sugaus. Jų tikslas - išsilaikyti laisvėje, kaip galima ilgiau. Parodyti mažai mergaitei, kiek įmanoma daugiau laisvo pasaulio, gerų ir blogų, linksmų ir liūdinčių, ieškančių ir prarandančių ką nors svarbaus gyvenime, žmonių. Pajusti laiko tėkmę, sakykim, kai tampa žinoma, kuo sekmadienis skiriasi nuo kitų eilinių savaitės darbo dienų (Japonijoje visi šeštadieniai yra darbo ir mokymosi dienos) ir pradėti jo laukti, vaikiškai tikintis, kokių nors neįmantrių pramogų.

Mažosios knygos herojės sugrįžimo namo scena, beveik visų jį perskaičiusių, buvo įvertinta, kaip netikėta ir nuvilianti. Sugauta  Kuchoin Murasaki gražinama atgal į Vidinę šventyklą. Šioje vietoje pradeda galioti paskutinė velionės Kuchoin Sodži ir Benika-sama sutarties dalis. Netikėto puolimo metu, palaužę sutrikusios apsaugos pasipriešinimą, Benika-sama ir jos darbuotojai, tarp kurių yra ir Sinkuro Kurenai, prasiveržia į Vidinę šventyklą ir stoję prieš mergaitę bei jos tėvą paklausia, tai ko gi ji iš tikro nori? Likti ar eiti su jais? Žvelgiant iš šalies, atrodytų, kad autorius pasielgė nelogiškai, sukurdamas šią sceną. Kam reikia paleisti iš rankų mergaitę, rizikuoti puolant Kuchoin klano dvarą ir stojus priešpriešiais, jos neišsinešti ant rankų kartu su savimi, bet paklausti, ko gi ji dabar, kai vėl grįžo namo, iš tikro nori? Aš, atvirkščiai, šią sceną vertinu, kaip vieną iš geriausių visame romane. Skaitant šią romano vietą, kažkodėl tai prisimenu japonų poeto Moritake Arakida haiku žodžius:

Nukritęs žiedas
Grįžo ant šakos.
Tai drugelis...

Belieka tik nuo savęs pridurti – drugelis, žinantis skrydžio laisvę. Kuchoin Murasaki iš to, ką laiko rojumi, grįžo ten, kas jai yra pragaru. Į vietą, kur matė mirusios mamos kūną. Tik tokioje vietoje, pajutęs laisvo gyvenimo skonį, žmogus, net jei tai maža septynmetė mergaitė, gali priimti patį geriausią, jos manymu, jai pačiai sprendimą. Sunku patikėti, tačiau ji priėmė sprendimą likti. Tik ne tam, kad taptų dar viena šeimos tradicijų ir brolių įgeidžių auka. Tam, kad galėtų kovoti ir pabaigti šią užsitęsusią beprotybę.

Katajama Kentaro šioje vietoje protingai pavyko išvengti pompastiškumo, aprašant sceną vaikiško įsivaizdavimo apie ateitį būdu. Gausūs kritikai vėl čia įžvelgė kūrinio nelogiškumą. Juk nepaklusnią mergaitę galima jėga nutemti į Vidinę šventyklą ir taip pat jėga priversti tapti savo brolių vaikų motina. Vienok nebuvo atkreiptas dėmėsis į romano pradžioje aprašytus įvykius, iš kurių matyti, jog čia niekada nieko nebuvo daroma jėga. Nė viena iš Kuchoin klano moterų neišdrįso nepaklusti šeimos tradicijoms. Vienintelė Kuchoin Murasaki garsiai pasakė „Ne!“

Kiekvienam iš mūsų kyla pagrįstas klausimas – jei visa istorija sukasi aplink vieną mažą mergaitę, kodėl romanas pavadintas vaikino vardu. Žmogui ji supantys reiškiniai įgauna prasmę, kai jis pavadina juos sau priimtinais vardais, sukeliančiais tam tikras asociacijas ir galimybę lyginti vieną su kitu. Tai kas yra gražu ir linksma, Kuchoin Murasaki yra susiję su Sinkuro Kurenai. Manyčiau, todėl autorius ir pasirinko savo kūrinio pavadinimu šį berniuko vardą, tarytum nubrėždamas siužeto linijas iš tamsos į šviesą.

Puiki knyga, sukeliantį daug įvairių emocijų, ar tai būtų juokas, ar tai būtų ašaros, o gal net pasipiktinimas kvailomis tradicijomis. O, kas svarbiausia, vis dar nepabaigta. Sinkuro Kurenai ir Kuchoin Murasaki nuotykiai tęsiasi.
2010-08-29
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Shueisha
Leidimo vieta: Japonija
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 324
Kodas: ISBN 4-08-630272-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-28 04:31
Passchendaele
Kentaro japoniškai reiškia "Drąsą" iš didžiosios raidės. Tai, žinoma, labai drąsi recenzija. Ačiū. 5+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-29 09:32
Erla
Recenzijoje gerai perteiktas Tekančios saulės šalies paslaptingumas.
Taiklus haiku įterpimas, - tikra Japonija.
STATINYS  y ilgoji.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-19 04:04
Loke1
Labai įdomiai aprašėte ir paanalizavote.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą