Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Krikštai

Krikštai Pilki (?) krikšto drabužėliai

Pirkdama knygą visada kreipiu dėmesį į viršelį, jis man leidžia susidaryti pirmąją nuomonę apie knygą, – juk pagal drabužį sutinkame... Mykolo Karčiausko „Krikštų“ drabužis skurdokas: pilkame fone pilkas kryžius ir pilkas Mykolas. Pilka man jau nuo pat vaikystės yra jokia spalva, nuobodi ir nyki. O ir M. Karčiauskas nuotraukoje nykus, susimąstęs, liūdnas (jei būtų kitoks, apkaltinčiau narciziškumu). Raudonas pavadinimas visiškai nedera su pilkuma, visiškai. Juk krikštas apeliuoja į apsivalymą, skaistumą, naują gimimą, tyrumą, prabudimą ir kitas teigiamas emocijas, tad daug mieliau priimčiau baltą, kaip mano krikšto drabužis, viršelį. Kita vertus, balti krikšto drabužėliai pilkėja ar gelsta kažkur spintoj. Turbūt apie tokį pilkumą ir kalba knygos autorius.

Knygoje nemažai graviūrų yra iš paties M. Karčiausko kolekcijos. Nežinau, sąmoningai ar ne jos pateikiamos dešinėje knygos pusėje (...prisikėlė iš numirusiųjų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje – iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti...). Jei šis sumanymas sąmoningas, džiaugiuosi: vaizduojamame rezignacijos pasaulyje Dievas, krikštas ir Prisikėlimas – ypač būtini.

Knyga padalyta į dvi dalis: „Krikštai“ ir „Aš nešaukiu tautos“. Pirmame knygos skyriuje vaizduojami trumpučiai fragmentiški gamtos ir šviesos blykstelėjimai, o antrame – iš šiandienos pozicijų ir pasikeitusių vertybinių nuostatų savaip interpretuojamas B. Brazdžionio eilėraštis „Šaukiu aš tautą...“ Dualinės sistemos sukūrimas labai svarbus, nes Kūrėjas laikomas pirmapradžiu vienetu, kuris atsisako savęs ir pasireiškia tik dvejybės pavidalu (In ir Jang). Krikštu sujungiami du vieniai – žmogus ir Kristus, ir jie daugiau ar mažiau veikia vienas kitą.

Pirmame knygos skyriuje, kaip ir japonų haiku, vaizduojama daug gamtos blykstelėjimų, kuriuose ryškėja gamtos (taigi ir Dievo) ir žmogaus ryšys, trumpos ir niekada nepasikartojančios akimirkos. Atrodo, kad viskas vieną kartą dvelkteli, žybteli kažkokia laikina šviesa ir užgęsta: „reginčios / neregio akys / atspindi / o nieko / nemato“ („Upė“), „Viešpaties taškas / vaikystės / kalboj“ („Ąžuolas“) „purienų žieduos / mano upių / atodūsiai / tilsta“ („Vasarėja“), „žydi ievos / kaip varpinės šaltos / vieškrantėj“ („Ievų žydėjimas“), „vakaras / iškirto tėvo šešėlį / iš pievos“ („Saulasėdis“), „pražydę alyvos / kaip širdys rasuoja / skinančioj saujoj“ („Alyvos“), „vyšnių sniegu / apkritęs / altorius“ („Atlaidai“), „pasenęs mėnuo / mirksta / Lėveny“ („Naktis“), „sulaukėję obelys / užušilėj auga / iš atminties“ („Gimtinė“), „nušienautoj / girios pievoj / ganos mėnesiena“ („Aukštagirėj“), „maudos moterys / sietuvos migloj / mėnuliais pasišviesdamos“ („Vakaro migloj“), „pavargę angelai žiūri nuo kalvų / į upę“ („Pušys ant kalvų“). Taigi vienu virptelėjimu, vienu blyksniu (kaip nuotraukoje) autorius kuria dualinę būties refleksiją: efemerišką ir kartu amžiną. Kiekvienas gyvenimo akimirksnis yra be galo svarbus ir brangus, nes mažame gyvenime jaučiamas didžiojo gyvenimo alsavimas*. M. Karčiausko pasaulis vaizduojamas kaip autoriaus patirties refleksija, todėl tokiame pasaulyje (kaip ir fotografijoje) įmanoma viskas ir visaip.

Antrasis skyrius „Aš nešaukiu tautos“ yra B. Brazdžionio eilėraščio „Šaukiu aš tautą“ perifrazė. Jame dvidešimt penki tradicinio rimo eilėraščiai. Ryškios skepsio, vienatvės, rezignacijos nuotaikos, lyrinis subjektas yra tarp nevilties ir laikinumo: „nėr vertės tiktai / beprasmis jaudulys / ir dieviški daiktai / pabirę į šalis“ („diena – akmuo srovėj“), „miruolis išsakus / graudingoj nežinioj“ („bejausmis aptakus“), tėviškė gilioj smegduobėj („užžėlę paupiai“), beprasmiškai laikomasi „kraštelio debesų“ („tulžim išpasakaus“)... Jei pirmame skyriuje buvo akcentuotas žmogaus ir gamtos susidūrimo akimirkos laikinumas, tai antrame laikinumas vidinis, desperacinis, emocinis. Orientuojamasi daugiau į tautos problemas (nykstančią kalbą, tarmių silpnėjimą), bet kartu propaguojamas žmogaus individualumas, unikalumas: „aš neturiu vertės / kol dar esu minia“ („tikėjimas užstos“). Žmogaus unikalumas įrodo ir tautos unikalumą, o tautos unikalumas prasideda nuo kalbos.

M. Karčiauskas naujosios šiuolaikinės poezijos kontekste įdomus tuo, kad reformuoja kalbą. Vienas iš tokių kalbos reformatorių (arba prievartautojų) yra Skaidrius Kandratavičius, išleidęs rinkinį „Metareligija“. Vis dėlto autoriai akivaizdžiai skiriasi, nes S. Kandratavičius dėlioja eilėraštį iš įvairių žodžio variantų, o M. Karčiauskas pateikia vieną naujadarą (arba tarminį žodį), nepriekaištingai įliedamas jį į eilėraščio kontekstą, pvz., „užžėlę paupiai / iškapyti miškai / žalčioniai papekliai / usnėjantys laukai“ („užžėlę paupiai“). Jo poezijoje pasirodo įvairiausi negirdėti žodžiai, kurie suteikia gyvumo, savito skambesio, muzikalumo: pilaga, pelenija, vidupievės, šviesuojas, žvaginiai žvaga, metrauja žaltėjančios metūgės, jaukurai, kaiksta senmergėlė, žarėjos žiūruos liekuoja ir kt. Įdomiai pateikti ir kai kurie pavadinimai, jie sukuria dviprasmišką interpretacijos galimybę: „Nuo-staba“, „At-gaila“, „Tik-ėjimas“, „Ne-būtis“, „Iš-malda“. Tačiau kartais autorius perlenkia lazdą, apkraudamas eilėraštį vien tik naujadarais – sunkiai suvokiama prasmė kelia erzulį (neduok Dieve, reiktų skaityti tokį eilėraštį garsiai – nusilaužtum liežuvį):

šonan nužvoję
atšipinti ašmenys
pelkožiai keikias
net žodžiai žaruoja

(„Paruškės peizažas“)

Taigi kreipiant dėmesį į kalbą pasirodo, kad tas pilkas krikštas nėra jau toks pilkas. Kaip ir krikštijamas pasaulis, lyrinis subjektas ir gamtos blykstelėjimas. Tad kodėl viršelis pilkas? Kad krikšto drabužėliai pilkėja? Ar atvirkščiai – skaistėja juoda spalva ir pamažu virsta į pirmapradę baltą? O gal nei viena, nei kita, tik gyvenimas – kaip sena akimirkos fotografija...

*Knygos apžvalgose buvo nuomonių, kad pirmoji dalis skirta tautos būčiai – esą iškyla istorijos ir tautos gyvenimo fragmentų. Recenzentė, postmodernistiškai žvelgdama į patį tekstą, sąmoningai nesuveda visko į tradicinį propaguojamą tautiškumą, bet tekstą tiesiog išgyvena ir jame reflektuoja ne kažkieno primestą, bet savo patirtį. Ieškoti tekste tradicinių nekintamų vertybių yra tas pats, kas numarinti tekstą.
2007-01-11
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Gimtasis žodis
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 125
Kodas: ISBN 9955-16-0270-6
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-09 05:08
free_soul_forever
lengvai skaitoma
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-23 16:17
Varnas
Gera knygos analize, supinta su knygos dizainu ir matau-perku pseudonimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-21 14:25
Ultravioletinis Mi zguudbaiiiii
imsiu ir neskaitysiu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-13 21:36
abcdefgh
recenzentas įkalbinėja puikiai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-17 17:52
Irna Labokė
ooo, atrodo, gimsta nauja talentinga kritikė! Komplimentas autorei!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-16 21:22
Vai
Vai
o nuodugniai.

hm, o mane asmeniškai visada patraukia pilka spalva, o jei dar raudonas užrašas ( juk tinka. nejau netinka?? (nesikandžioju)), tai išties kažkas patraukiančio.

o aišku, tematika turinio ramesnė, gilesnė, santūresnė, linkstanti į dar vieną TĄ religinę klišę (bet būkim tolerantiški ir gerbkim), o tai manęs nežadina pirkti jos.

o bet tačiau toks žaismingumas čia, kukliai tariant, recenzijos nenupilkina iki tokios spalvos kaip ir pats viršelis. o tai gerai:)

visgi, susidariau nuomonę, kad kokybė knygoje yra. o tai, kad nors ir ne mano skonio knyga, tačiau recenzentės(to) pagalba atskleista kaip kokybiška ir pagarbos verta knyga, yra geros recenzijos įrodymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-12 19:28
mis_k
trumpas komentaras del knygos virselio (jei jau straipsnio autore pradejo nuo to savo analize) - manau baisu ne antrastes spalva pilkame virselyje, o sriftas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą