Krikštai

Tai poeto, prozininko, vertėjo Mykolo Karčiausko (g. 1939) naujų eilėraščių knyga.

Poetas išleido eilėraščių rinkinius Klevo medus (1972), Balti yra takai (1975), Vyšnių kalnas (1978), Kaita (1982), Dienos – elegijos (1985), Iš aukuro ugnies (1986), Galūksnė (1991), Kraujo dirva (1993), Sausio eilėraščiai (1993) ir kt., Žvirgždės poemą (1978, išplėsta – 1981, 1988), Nemuno poemą (1984), eilėraščių vaikams rinkinius Tarp žalių krantų (1982), Į kelią, į kraštą (1984), apysaką apie pokarį Viskas buvo šventa (1985), romaną Ričas (1: Agavos žiedas, 1992), kelionių apybraižų rinkinį Dunojaus dienoraštis, 1983, išvertė ukrainiečių, rusų, vengrų autorių kūrinių, sudarė poezijos antologijų.

Karčiausko eilėraščiai daugiausia sukurti lyrine epine maniera, juose vyrauja socialiniai motyvai, apmąstoma tautos dabartis ir istorija. Vaizdų slinktis pertraukiama atviromis publicistinėmis deklaracijomis, emocingomis refleksijomis. Išskirtinę vietą Karčiausko kūryboje užima Teofilio Tilvyčio epinės satyrinės poezijos tradicijas tęsiančios Žvirgždės poema ir Nemuno poema, kuriose socializmo idėjų pamatu čia siekiama kritiškai įvertinti pokario Lietuvos kaimo gyvenimą, aprašyti komunistų partijos padarytas „klaidas“, parodyti individo sumaištį ideologinės prievartos akivaizdoje.

Pirma naujos eilėraščių knygos dalis „Krikštai“ skirta tautos būčiai: spontaniškai iškyla Lietuvos istorijos ir tautos gyvenimo fragmentai, gamtos pajauta, gyvybinės galios, kalbos turtai. Antra dalis „Aš nešaukiu tautos“ - socialesnės nūdienos impresijos.

Krikštai – tai genties kelias, jos augimas ir giesmė. Nuo kregždžiukų krikšt krikšt iš lizdo ir vaikystėj, belaukiant karalių, ant durų užrašomų krikštų iki krištakelio ir garbingiausios vietos prie stalo; nuo medžių ir mūsų šaknų iki krikšto ant gubos pėdo...

Tai vaizdai kaip skiemenys, atmintis, siela, verksmo vieta, praamžių dvasia ir dideli žmogiškas noras praaugti, prastovėti, prabudinti, prasitarti, prakalbėti, pradžiuginti iš meilės ir pagarbos gimtinei.

Taip susilieka jausmai, troškimai, grožis ir kalbos pajauta...