Krikščionybės Lietuvoje istorija

Prisiminkite senus, nutrintus sportbačius. Kad ir tuos, kurie puikuojasi ant „Pasaulis pagal Garpą“ viršelio. Nenorėtumėt išgliaudyti bent dalelės juos gaubiančios paslapties? Visai logiška, kad dauguma linkteltų teigiamai – „norėčiau“.

O jei prieš jūsų akis atsidurtų ištiso tūkstantmečio istorija? Netikiu, kad lengvai numotumėt ranka – „neįdomu“. Negalėjau ir aš – man buvo įdomu.

Akistata su tūkstantmete istorija knygos pavidalu nuteikė ypatingai. Nelyginant rankose laikyčiau ne šešis šimtus puslapių, o seną močiutės ar vaikystės laikų relikviją. Pastaroji graudina širdį, o knyga – tikras gardumėlis akims.

„Kriščionybės Lietuvoje istorija“ sustiprina pojūtį, kokią vienareikšmiškai naudingą įtaką Lietuvai davė krikščionybė. Pasirodo, kad Velykos ir Kalėdos nėra vieninteliai krikščionybės Lietuvoje reliktai. Laukinė, pagoniška šalis per tūkstantmetį virto civilizuota Vakarų valstybe. Kieno dėka? Atspėjot, tos pačios kriščionybės. O viskas prasidėjo nuo Adalberto-Vaitiekaus ir Brunono misijų į „laukinių“ kraštus. Kankiniška mirtis juos abu įpaišė į šventųjų sąrašus...

Vėlesniais laikais, paskutinei pagoniškai senojo žemyno valstybei jau apskrikštijus, Bažnyčia ir jos „filialai“ Europoje atstojo mokslo židinius:

„Nemažiau svarbi Lietuvai buvo ir pedagoginė Vilniaus jėzuitų kolegijos veiklos pusė. Šalyje lig tol nebuvo jokios vidurinio lavinimo mokyklos <...>.“

Kas paliko kone „neišdildomą įspūdį“: knygos stilius nenuobodus. Nesvarbu, kad mokslinis ir toks tipiškai istorinis. Viskas išdėstoma kaip istorijos ar geografijos vadovėliuose – taip pat įdomiai, taip pat patraukliai. Knyga, kaip ir pridera tokiam veikalui, pasižymi objektyvumu, gera temų klasifikacija ir – svarbiausia – išsamumu. Istorijos vadovėliai, kad ir kokie geri bebūtų, paliečia tik temų paviršius. Norint detalesnio vaizdo tenka ieškoti papildomų informacijos šaltinių. „Kriščionybės Lietuvoje istorija“ – būtent toks šaltinis.

Gal nuskambės kiek panegiriškai, bet knygoje pateikta medžiaga aktuali kiekvienam piliečiui, ne tik mokiniams ar mokytojams. Kas be ko, toji „medžiaga“ išmoko kiek daugiau nei porą trejetą tarptautinių žodžių...

Knyga atvira, parašyta išmoningai, profesionaliai ir – kas labai nudžiugino – nesistengta krikščionybę pavaizduoti kaip geresnę už kitas religijas. Pateikiami faktai. Skaitytojas turi teisę pats nuspręsti, iškelia tai krikščionybę virš kitų religijų, ar ne...

Niekas negali būti tobula - o taip, skaitant keletoje vietų marino žiovulys. Tai ne didelis minusas – jei šeši šimtai puslapių mokslinio stiliaus žavėtų labiau nei tie patys šeši šimtai, tarkim, Hario Poterio, reiktų susimąstyti apie sveikatos būklę. Tiesiog manau, kad vargiai įmanoma mokslinėje literatūroje nerasti truputėlį neįdomių vietų.

Postringauti galima įvairiai ir daug; betgi tik ištrauka gali tiksliausiai nusakyti knygos privalumus, trūkumus, esminius ypatumus:

„Reikalavimas tiek su administracija, tiek su dvasininkija susirašinėti rusų kalba ypač gaišino ir vertė kurijoje įdarbinti daugiau raštininkų. Tai reiškė papildomas išlaidas ir sunkumus rasti ištikimų diskretiškų žmonių. Pavyzdžiui, devintojo dešimtmečio pradžioje Žemaičių vyskupijos administracijoje dirbo mažiausiai šešiolika tarnautojų pasauliečių, buvo gaunama ir išsiunčiama bent po penkis tūkstančius raštų per metus.“

Pusiau apibendrinamoji baigiamoji mintis: absoliučiai puikia „Krikščionybės Lietuvoje istorijos“ tituluoti negalima. Galima tik įvertinti 5-etu ir pridurti, jog tai - praktiškas ir naudingas literatūros produktas istoriniams atvejams.