Krikščionybės Lietuvoje istorija

Ši knyga – tūkstantmetės krikščionybės Lietuvoje istorija. Jos ribos – nuo šv. Brunono Kverfurtiečio misijos 1009 m. iki Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarčių pasirašymo 2000 m.

Jaunesniosios kartos istorikai čia iš naujo permąsto krikščionybės kelią į Lietuvą ir Lietuvoje, aptaria skirtingų konfesijų padėtį skirtingose epochose, atskleidžia Bažnyčių santykius su valstybe. Dėmesys skiriamas ir tikėjimo kasdienybei – parapijos gyvenimui, dvasingumo kaitai, moralinei dvasininkijos būklei.

Tai knyga, kurioje atvirai pasakojama apie krikščionybės vargus ir laimėjimus, tikinčiųjų netobulumą ir šventumą, tikėjimo austrą ir jo netektis. Diplomatiniai pagoniškosios valstybės vingiai bendraujant su Europa, Bažnyčios reformos sukeltos krikščionių tarpusavio kovos, tautinio atgimimo laikų kolizijos, sovietmečio išdavystės ir heroizmas jungiasi į vientisą pasakojimą, kuris baigsis tik tada, kai baigsis žmonijos istorija.

Knygos bendraautoriai: Darius Baronas, Remigijus Černius, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Eligijus Raila, Arūnas Streikus, Paulius Subačius.

Dvidešimtajame amžiuje pasirodė bent du įvairių autorių studijų rinkiniai, pavadinti „Krikščionybė Lietuvoje“. Jie buvo skirti pagerbti Lietuvos krikšto jubiliejams: 550 metų (1937) ir 600 metų (1987). Dvi istorikų kartos – atitinkamai prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje – šiuose rinkiniuose mėgino iš naujo peržvelgti „krikščionybės kelią į Lietuvą ir krikščioniškosios Lietuvos kelionę ... iki mūsų dienų,... jos pergyventus vargus, sėkmes ir nesėkmes“.


Dabar, artėjant simboliniam pirmo mūsų šalies sąlyčio su Gerąja Naujiena 1000-mečiui (spėjamai šv. Brunono Kverfurtiečio misijai in confinio Rusciae et Lituaė), jau nauja tyrinėtojų karta vėl ryžosi permąstyti istorinį krikščionių tikėjimo ir institucijų kelią: nuo to pirmojo sąlyčio 1009-aisiais iki Lietuvos Respublikos sutarčių su Šventuoju Sostu pasirašymo 2000-aisiais. Šioji istorikų karta – pirma posovietinėje Lietuvoje. Jai teko užduotis atkurti ryšį su ankstesne krikščionybės tyrimų tradicija (pradėta dar Antano Aleknos, o išeivijoje tęsta Zenono Ivinskio, Pauliaus Rabikausko SJ, Viktoro Gidžiūno OFM ir kt.), taip pat ją radikaliai bei skubiai atnaujinti ir šaltinių, ir metodų atžvilgiu.

Šis darbas, nors irgi sutelktinis bei panašiai pavadintas, skiriasi nuo ankstesnių veikalų. Jo pavadinimu mėginta išsakyti ir norą tęsti tradiciją, ir ją atnaujinti. Šis pavadinimas, „Krikščionybės Lietuvoje istorija“, atkreipia dėmesį į naują knygos bruožą. Pirmos dvi knygos buvo sudarytos iš savarankiškų, daugmaž chronologiškai sudėtų, istorinių (pirma - ir pasaulėžiūrinių) studijų. Šio leidinio autoriai ir sudarytojas norėjo Skaitytojams pateikti kiek įmanoma vieningesnę krikščionybės istoriją. Pamėginta pasiūlyti kitokią krikščionybės istorijos Lietuvoje periodizaciją, teikiančią šiai istorijai naujo rišlumo. Ankstesnė periodizacija buvo pagrįsta mūsų šalies politinio gyvenimo etapais. Krikščioniškųjų bendrijų raida būdavo įrašoma į „platesnį“ politinės bendrijos raidos kontekstą. Šitaip būdavo mažai pastebimi vidiniai Katalikų Bažnyčios (o ir kitų krikščioniškųjų bendrijų) procesai ir ypatingas jų institucinis tęstinumas <...>


[i]Reikia paminėti, jog ši knyga nėra konfesiškai angažuotas veikalas, jo autoriai nesivadovauja konkrečiomis ekleziologinėmis ar apologetinėmis prielaidomis. Jie, pripažindami egzistuojant neempirinį krikščionybės matmenį, savo dėmesį telkia į istorinę krikščionybės būtį, atvirą moksliniam tyrimui. Krikščionybės fenomenas yra kompleksiškas, todėl jis sklaidomas pasitelkiant įvairias tyrimų strategijas, pradedant mentalitetų bei procesų ir baigiant tradicine įvykių bei struktūrų istorija <...>[i/]