Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kreatyvo mirtis

Kreatyvo mirtis Skaitant Mindaugo Valiuko pirmąją pjesių knygą „Kreatyvo mirtis“, negali nežavėti autoriaus ištikimybė visuotinio netikrumo idėjai, kuri vienija tris knygoje publikuojamas pjeses: „Du gaideliai“, „17“, „Kreatyvo mirtis“. Neaišku, koks iš tiesų yra pasaulis, kuriame mes gyvename, kas ir kodėl manipuliuoja mūsų gyvenimais, kas yra mūsų sutinkami žmonės, kas ir kokie iš tiesų yra mūsų tėvai, kas esame mes patys. Pjesėse viskas yra persmelkta reliatyvumo: laikas, veiksmo vieta, personažų poelgiai, posakiai, pasakojamos istorijos, emocijos et cetera. Ant tvirto idėjų ir vertybių pagrindo išaugusioje lietuvių dramaturgijoje toks žvelgimas į pasaulį yra išsiskiriantis, atrodo kaip rimtas iššūkis tradicijai, teigiančiai patriotizmo, moralinių vertybių, tiesos ir teisingumo vertę. Tačiau, rašant recenziją apie dramų knygą, reikia prisiminti paprastą tiesą, jog grynasis idėjų pasaulis – filosofų sritis, o šioje knygoje mus domina meninė idėjų raiška.

Valiukas kuria savo stilių, jo dramoms būdinga gerai apgalvota kompozicija. Pjesės pradedamos aiškiu išeities tašku – eksperimentine situacija, kurioje susitinka du nepažįstami žmonės. Tai gali būti po pasaulį sunaikinusios katastrofos išlikę ir ką tik susitikę du vyrai („Du gaideliai“) ar trejus metus buvę kartu, tačiau vienas kitą tarsi pirmą kartą matantys žmonės („Kreatyvo mirtis“). Pjeses pradedančiose situacijose išryškinama idealaus pasaulio tema – nepažįstamam žmogui galima pasakoti tikras ar išgalvotas istorijas, atskleisti buvusio ar fantazijose susikurto pasaulio vaizdą, kuris išduoda žmogiškų vertybių ilgesį (personažams itin svarbu namai, šeima, saugumo jausmas). Eksperimentinės situacijos tikslas – atskleisti personažų intymią patirtį, kurią jie slepia ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Tai gera medžiaga, leidžianti išreikšti personažų vidinius konfliktus, kylančius dėl vaikystėje patirtų traumų, paaiškinanti priežastį, kodėl personažai dabar jaučiasi vieniši ir atstumti. Svajonės sukasi apie tėvą („Du gaideliai“), motiną („17“), brolį („Kreatyvo mirtis“). Pjesės baigiamos pozityviu įvykių posūkiu, liudijančiu personažų išsivadavimą iš statiškos būsenos ir kitokio gyvenimo galimybę. Akivaizdu, jog autorius rašo žinodamas, ką nori pasakyti.

Kaip ir kuo užpildomas gerai apgalvotas pjesės kompozicijos karkasas? Valiukas neslepia simpatijos pasakoms ir absurdo teatro dramaturgijai. Pjesių personažai ir jų dialogai primena absurdo pjeses. Pirmajame ir antrajame dramos „Du gaideliai“veiksme pasikartojančios situacijos panašios į Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ kompoziciją, „Kreatyvo mirtis“ pradedama aiškia aliuzija į Eugene’o Ionesco absurdo pjesę „Plikagalvė dainininkė“, vardinami absurdo filosofijos ir teatro kūrėjai.

Absurdo drama, arba antidrama, yra dėkinga pradedančiam dramaturgui, atima iš kritiko teisę reikalauti tradicinei dramai būdingų žanrinių ypatybių: gyvų charakterių, veiksmingumo, logikos, tikroviškumo ir taip toliau. Tik pažvelgus į Valiuko pjesių personažų pristatymus, krinta į akis absurdo dramoms būdingas nedidelis veikėjų skaičius. Pjesės parašytos dviem („Kreatyvo mirtis“), trim aktoriams („Du gaideliai“, „17“). Dramų pagrindas – dviejų pagrindinių personažų dialogas, o nauji veikėjai yra keistos būtybės, turinčios paįvairinti monotonišką tikrovę, išreikšti vaikystės baimes ir nuoskaudas, palikusias pėdsakus visam gyvenimui: tai Pabaisa („Du gaideliai“), Žmogysta, prisistatanti kaip motina, kurią personažai nori nužudyti („17“), miręs brolis, kurio savižudybės priežastį personažai mėgina išsiaiškinti, analizuodami likusią kūrybą – reklaminius klipus („Kreatyvo mirtis“).

Absurdo dramose pasirodantys ar tik minimi nauji personažai išplečia kūrinio prasmę (Godo Samuelio Becketto dramoje „Belaukiant Godo“, mokinės Eugene‘o Ionesco „Pamokoje“ etc.). Valiuko dramose regime dėmesio vertą sumanymą: pjesėje pasirodantys nauji personažai yra dvilypiai, ambivalentiški, besikeičiančio pavidalo veikėjai, jie ir rimti, ir kartu juokingi. Tačiau šių personažų pasirodymas pjesėse yra nenatūralus: atrodo, kad jie reikalingi autoriui tik tam, kad užbaigtų niekaip negalintį pasibaigti pokalbį (pjesė „Du gaideliai“ baigiasi, kai netikėtai pasirodžiusi Pabaisa išsiveda personažą B.), ir tuo primena nelabai gerą šlovę turinčią draminę priemonę deus ex machina. Kiti personažai suteikia galimybę trumpame pjesės epizode pademonstruoti autoriui reikalingą idėją. Pavyzdžiui, personažo tapatybės reliatyvumą, neišvengiamą vienišumą parodo santykiai su Sex shope rasta gumine lėle, kuri vienam personažui atrodo blondinė, kitam – brunetė, vienas ją laiko seksui tinkančia moterim, kitas – savo žmona, pjesės pabaigoje lėlė Lė Lė sprogsta, ir A. lieka vienas („Du gaideliai“). Naujo veikėjo pasirodymas kur kas įdomesnis pjesėje „17“. Tai labai nepatrauklus personažas, vadinamas Žmogysta. Jis – nei gyvas, nei miręs; nei tėvas, nei motina; atrodo kaip vyras, tačiau sakosi esanti moteris, personažo motina. Kurio personažo? Autorius lieka ištikimas tiesos reliatyvumo idėjai. Pasak Žmogystos, jis yra ir vieno, ir kito personažo motina, tačiau jos nenori pripažinti pjesės veikėjai, turėję tikslą ją nužudyti. Autorius renkasi lengviausią kelią – nauji personažai pasirodo tam, kad pagyvintų dialogo monotoniją, šokiruotų publiką. Akivaizdu, kad debiutuojantis autorius bet kokia kaina nori būti pastebėtas.

Pjesėse peržengiama daugelis tabu – debiutuojančio dramaturgo personažai burnoja prieš teatrą, aktorius, Dievą, turi tikslą nužudyti motiną, dulkinasi scenoje ir taip toliau. Autorius nepastebi pavojų, gresiančių jo kūrybiniams sumanymams. Aštriausiose vietose jo pjesių personažai darosi neįdomūs ir dėl tiesmukumo, ir dėl autoriaus nenuoseklumo, nes, pradėjęs puolimą, jis labai greitai traukiasi, įsijausdamas į nuobodų moralisto vaidmenį. Suprantu, kad autoriaus tikslas tikrai nėra viešai mokyti savo išsišokėlius personažus, tačiau moralizavimo akcentai ima ir išryškėja, kai, demonstruojant vieną ir kitą požiūrį, personažo kalba išplėtojama į monologus, smerkiančius piliečių abejingumą, žurnalistų smalsumą, meną žudančią masinę kultūrą et cetera. Ausį rėžia daugybė banalių frazių (pavyzdžiui, „B. Žinai, jeigu tave užpuolė, neveiksminga rėkti, kad tave skerdžia. Niekas nedrįs gelbėti, nes bijos patys būti paskersti. Reikia šaukti: „Gaisras! Dega!“ Tada žmonės puls į gatves pažiūrėti, kas dega. Nes žmonėms patinka svetimos nelaimės. O jeigu dar iš ugnies iššoka koks liepsnojantis pilietis arba gaisrininkai išneša traškutį, – taip vadinami sudegėliai, nes jie lengvi ir traškūs, – tai visai puiku. Savaitę nereikės žiūrėti televizoriaus“ ir kt.). Autorius, tik pradėjęs demonstruoti personažų ketinimus patirti absoliučią laisvę ir parodyti vertybių reliatyvumą, atsitrenkia į nuobodžios tradicijos sieną. Pjesėje „Du gaideliai“ sukuriama dėkinga tragikomiška situacija, kai po pasaulio katastrofos išlikę du vyrai staiga pamato moterį, kuri, pasirodo, esanti sex shopo parduotuvės prekė – guminė lėlė. Biblinių Nojaus ar Adomo ir Ievos situacijų interpretacija išreiškiama ilgu A. monologu, kuriame plūstamas Dievas, ir šį monologą pratęsiančia scena su moterimi – gumine lėle, kai A. visų akivaizdoje nusirengia ir ją išdulkina. Autorius labai greitai išsigąsta savo įžūlumo ir vieno personažo išsišokimą neutralizuoja kito personažo pasipiktinimu ar moralais: „B. Liaukis piktžodžiauti. Kaip tu drįsti... (...) Liaukis, maldauju, negalima taip! (...) B. stovi apstulbęs.“ Panaikinamas ir pasaulio katastrofos metafiziškumas, nes personažai mano, jog tai virtuali realybė, realybės šou dekoracijos ir panašiai. Pjesėje „17“ įvykių priežastis – išvirkščia Oidipo komplekso idėja (sūnus trokšta nužudyti motiną, o motina – sūnų), tačiau išsipasakoję, personažai atsisako savo sumanymų, teisinasi, jog visos aistros buvo tik fikcija („Džoelis. Aš pajuokavau! Tai buvo tik pokštas. Atleiskite man, prašau“). Pjesei kenkia ne tai, kad scenoje personažas išsižada savo ketinimų ir palieka Žmogystą gyvą ar kad maištaujantis personažas pasikeičia ir išsižada maišto. Gaila, kad pjesė konstruojama tik iš daugybės pasakojimų epizodų, turinčių šiurpinti kūdikio ir motinos žiaurumu, tačiau jie yra tik pasakojimai, kuriais, deja, labai sunku patikėti.

Absurdo drama vadinama statiškąja drama, tad kritikui nedera reikalauti iš autoriaus tradicinės dramos veiksmingumo. Valiuko pjesėse atsisakoma tradicinio įvykių dėstymo, kai vienas įvykis tampa kito įvykio priežastimi. Kadangi personažai turi ką nors veikti (daugiausia veikiama pirmojoje dramoje „Du gaideliai“ – personažai ieško maisto, valgo, geria etc.) arba apie ką nors kalbėtis (daugiausia kalbamasi viena – žudymo – tema antrojoje pjesėje „17“), tai trečiojoje pjesėje „Kreatyvo mirtis“ ieškoma naujų būdų, kaip pateisinti veikimo ir pasakojimo variantus. Pjesėje „Kreatyvo mirtis“ tekstą plėtoja pasakojami mirusio brolio sukurti reklaminiai klipai („aš čia atsiminiau dar vieną brolio kreatyvo reklamą“), o aiškinantis, kaip ir kodėl jis mirė, pažaidžiama žodžiais: „1. Pakėlė prieš save ranką, kurioje buvo svarstis.Ir neišlaikė. 2. O koks svarstis? 1. Nesvarsčiau. (...) 2. Jūsų brolis mėgėjas pasvarstyti? 1. Toks ir reikalas, kad taip. Jeigu būtų profesionalas, nieko nebūtų atsitikę. 2. Tai jis nusižudė, nes buvo mėgėjas, o ne profesionalas?“ (kursyvas – A. M.) ir taip toliau.

Absurdo teatro scenoje esančių personažų kalba ir pasikartojantys veiksmai leidžia suvokti ir pajausti žmogaus būties absurdiškumą. Valiukas pasitelkia absurdo dramoms būdingą pasikartojimą, tačiau vos ne kiekvieną mintį, įvykį ar pokalbio temą apkrauna daugybe pasikartojimo variantų ir išsiduoda, jog nepajėgia išlaikyti kūriniui reikalingo fantazijos intensyvumo, absurdo dramose sukuriančio įtaigų pasaulio, žmogaus būties ir buities sąstingio įspūdį. Atrodo, kad autorius stengiasi palaikyti fantazijos degimą, tačiau ji nuolat gęsta, konvulsiškai utriruotą energijos pliūpsnį nuslopina pasikartojantys ir nuoboduliu pradedantys kankinti pasakojimų, veiksmų variantai. Valiuko pjesėse personažų dialogai konstruojami iš trumpesnių ar ilgesnių pasakojimų serijų. Prasidėjus pokalbio temai, personažai ją tęsia sugalvodami dar keletą jos variantų, kol pokalbis išsikvepia. Pavyzdžiui, pjesėje „17“ smurto tema pradedama Džoelio smūgiais į Etano saulės rezginį, personažų dialogas išreiškia mušamojo ir mušančiojo pasitenkinimą, ilgainiui nuo smūgių komentarų pereinama į fantazavimą, kokiais dar būdais būtų galima mušančiajam nudobti mušamąjį. Temą pradeda vaizdingas pasakojimas apie puokštę iš spygliuotos vielos, kuria išakėjus snukį, „visa puokštė pražysta purpuru! Žiedų raudonis net varva“; sužinome, kad šią smurto idėją įkvėpė parodoje matyta instaliacija. Įsivaizduojamo žudymo tema pamažu gęsta, nors mušamasis personažas Džoelis dar mėgina pokalbį šia tema palaikyti. Čia turėtų būti juokinga, nes apie nužudymo būdus svajoja pati auka: „Džoelis. O galima manęs patykoti su... e...e... laikraščiu... kuriame įdėtas laužtuvas? Tik šmaukšt man per galvą, kai eisiu pro šalį! Laužtuvas be jokio garso susminga man į smegenis... (Žiūri į Etaną, kaip reaguoja. Ogi niekaip.) Džoelis. Arba prieini prie manęs iš užpakalio ir su peiliu va į tą (rodo) vietą - kyšt! Ir dar žaizdoj pasukinėji, kad negytų. Etanas. Jo, suomiškas peliukas, on že finka, laužtuvėlis laikraštyje, ledo kirtiklis nugaroje, kojos betone ir nuo tiltelio, beladonos nuodai, ledinės kulkos, bekvapės bespalvės dujos ir taip toliau. Folkloras, senienos, sendaikčiai, antikvariatas. Mano siela veržiasi prie kažko naujo, negirdėto, nepatirto.“ Dramos pabaigoje paaiškėja, kad personažo drąsa ir naujumo troškimas apsiriboja tik kalbomis, pasakojimais, pavyzdžiais. Tai, deja, charakterizuoja ir paties autoriaus neištesėtą ketinimą atnaujinti dramą. Recenzijos pradžioje pagyrų nusipelnęs pasaulėžiūros, idėjų naujumas lieka tik personažų pokalbio temomis (beje, personažų mentalitetas užkerta kelią intelektualiam autoriaus pasirinktų idėjų sprendimui), dramose nepajėgiama pasinaudoti esminiu absurdo dramos bruožu, kuris įgalino teatrą ne tik kalbėti apie žmogaus būties absurdiškumą, bet ir jį išreikšti nauja teatro kalba. Valiuko pjesėse skaitytoją ir žiūrovą galinčios sujaudinti situacijos (ypač gaila vaikystės epizodų) paliktos tolimoje praeityje, neišraiškingai papasakojamos, o scenoje – čia ir dabar – personažai elgiasi per daug manieringai, pamaiviškai, ir mes jiems liekame abejingi.
Aušra Martišiūtė
2007-06-25
 
Kita informacija
Tema: Pjesės
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą