Kreatyvo mirtis

Šiemet tai jau antroji poeto Mindaugo Valiuko knyga. Šįkart ne poezija, o pjesės. Visų pirma norisi pasakyti, kad šią knygą autorius leisti smarkiai paskubėjo.

Pjesės palieka keisto „balagano“ kur nors provincijos miestelio aikštėje įspūdį. Truputį vaikiškos, truputį naivios, nenuoseklios.

Kyla toks įspūdis, kad autorius ne rašo pjesę, o nuolatos „skaldo bajerius“, ir pats nežino, kada sustoti. Stilių mišrainė gal ir turėtų reikšti „originalią „absurdo poetikos“ ir šiuolaikinio socialinio teatro dermę“, tačiau visa tai trečiaeiliai klonai. Tušti plepalai.

Veikėjai pjesėse riejasi, vėl bičiuliaujasi, geria, niekina vienas kitą it kokie nuolatiniai „Suokalbio“ lankytojai. O kokia viso to prasmė? Na, jei autorius savo pjesėmis norėjo paklausti būtent to, jam pavyko.

Kokia visos šios knygos prasmė?