Klajoklė Gojos dvasia

Autorius teisininkas nuotraukoje pozuoja taip pat žaviai, kaip ir lietuvis teisininkas M. Areima, uoliai reklamuojantis savo prozos knygą. Iš romano apibūdinimo ketvirtame viršelyje pradedi įtarti, kad tiek svarbių procesų vargu ar tilptų į vieną nestorą knygą: „inžinierius Eifelis stato savo bokštą (...), Monmartre Renuaras, Dega, Tulūzas-Lotrekas bando spalvomis perteikti tekančios saulės įspūdį, o dar po keleto metų V. van Gogas ir Gogenas niauriai ginčijasi dėl meno prasmės ir jų laukiančios šlovės.“ Kas tai – menotyros studija apie XX a. pradžios Paryžių ar tiesiog fantazijos protrūkis, bandant suvokti, kuo to laikotarpio menininkai buvo tiek ypatingi, kad pelnė pasaulinę šlovę?

Greičiausiai autoriui ir rūpi jų šlovė, o ne pasaulėžiūra ar sunkus darbas, nes minėti menininkai romane vaizduojami tarsi šou verslo figūros, kurių gyvenime –­ vien triukšmingi vakarėliai, romanai su laisvo elgesio moterimis, nesibaigiančios kalbos apie triumfą... Menas suvokiamas tik kaip pasipelnymo ir šlovės šaltinis, dailininkai – vienas už kitą keistesni užsispyrėliai. Apie meninę kūrybą kalbama labai abstrakčiai: „beviltiškai kovojo su vartotojišku menu, atakavo senuosius stilius, šūkaliodami teisė turinčius pasisekimą veidmainius ir didžiavosi, kad prieš nugrimzdami bendroje nesėkmių prarajoje niekad nepardavė nė vieno savo paveikslo“ (p. 49). Deja, neišsiverčiama be popkultūros dalimi tapusio epizodo su V. van Gogo ausimi, ir apskritai pasakojimo tonas parodo padoraus, sunkiai dirbančio biurgerio slaptą pasididžiavimą ir pranašumą prieš tuos, kurie Lietuvos provincijoje pašaipiai vadinami „prie meno“.

Daug įtikinamesnės tos romano dalys, kuriose kruopščiai atkuriama tragiškai komiška Francisco Goyos palaikų perkėlimo į tėvynę istorija. Aprašant šį biurokratinių smulkmenų ir prietarų kupiną procesą, daroma įdomių įžvalgų apie tuometinę ispanų visuomenę (tarp jų galima rasti nemažai ir žinomų: „žurnalistui kad tik viską kritikuoti“, p. 31, „Ispanijoje nesigėdijant negalima žengti nė žingsnio“, p. 70), ispanų ir prancūzų tautinius ypatumus ir tarpusavio panieką, diplomatų kasdienybę ir aukštuomenės įsitikinimus (veiksmas vyksta tais laikais, kai būti dailininku reiškė užsitraukti didžiulę gėdą giminei). Gana tiksliai užčiuoptos pirmosios moterų emancipacijos akimirkos. Žodžiu, gyvai, vykusiai pasakojama apie politiką, bet ne apie meną ir meilę – čia tekstas pasidaro tiesiog lėkštas, silpnas ir juokingas.