Kiti balsai, kiti kambariai

Trylikametis Džoelis vyksta iš Naujojo Orleano į JAV pietų provinciją. Neva – ieškoti niekada nematyto savo tėvo. Tačiau klimpdamas į vis keistesnę aplinką berniukas pamažu ima ieškoti savęs paties.„Kas aš ir kodėl?“, -- nors tokio klausimo pagrindinis veikėjas ir neištaria, jis jaučiamas kone visame tekste. Praradęs jaukius namus ir patekęs į sunkiai suvokiamą Skalių Laukymę, Džoelis mėgina prisijaukinti ir nejaukią erdvę, ir keistus aplinkinius, kurie dažnai atrodo esantys pusiau žmonės ir pusiau šmėklos. Pasak knygą išvertusio Laimanto Jonušio, „nesuvokdamas aplinkos, Džoelis nesuvokia ir savęs. Tapatumo praradimas, skausmingas harmonijos ieškojimas iš provincijos pelkynų upeliukų išplukdo romaną į universalių problemų vandenyną“.

Šiam T. Capote's romanui ne be reikalo lipdoma moderniosios gotikos etiketė. Knyga išleista 1948-aisiais, kai legendinio Tvin Pykso idėjos dar nebuvo nė padujų. Tačiau panaši dvasia jaučiam visame kūrinyje. Kad ir kelionė į arčiausią nuo Skalių Laukymės esantį miestelį Nun Sitį, kurio bene didžiausia įžymybė – apleistas namas: jame kadaise tris seseris nužudė iš Šiaurės ant širmo žirgo atjojęs banditas, o dabar miestelio vaikiams didžiausias ištvermės išbandymas – įeiti į šį vaiduoklišką pastatą ir pasignalizuoti degtuku iš viršutinio aukšto. Gotika atsiduoda ir  Džoelio atvykimas į Skalių Laukymę, naujuosius savo namus: „Nuo didžiosios verandos laipteliais nutipeno moteris; aplink jos iškeltą žibalinę lempą plakėsi balti sparneliai. Bet Džoelis, piktai dėbsodamas į sapno demoną, nejuto, kaip dumsioj lempos šviesoj moteris prisikišusi spokso į jo veidą“.

Tačiau savo tapatybės paieškos, moderniosios gotikos elementai bei geras stilius – negi tai viskas, kad T. Capote's romanas iškart pelnytų kone pasaulinį pripažinimą? Regis, ne. Mat rašytojas, kuris dar labiau išgarsėjo vėliau išleista knyga „Pusryčiai pas Tifanį“, iškart tapo seksualinių mažumų atstovų numylėtiniu. Ir – ne be reikalo. Mat vienas įdomiausių „Kiti balsai, kiti kambariai“ veikėjų – Skalių Laukymėje įsikūręs Džoelio pusbrolis Randolfas, kuris neslepia homoseksualių polinkių. Knygos pabaigoje Džoelis pabunda iš slogaus košmaro ir išvysta lange jį kviečiantį artyn moterimi persirengusį Randolfą bei atsiliepia į šį kvietimą. „Ji kvietė jį, spindinti sidabru, ir jis žinojo, kad reikia eiti: žengė be baimės ir nedvejodamas, tik sodo pakrašty stabtelėjo, lyg būtų ką pamiršęs, sustojo ir atsigręžė – į užslenkantį bežiedį mėlį, į vaiką, kurį ten paliko“.

Savotiškai tai galima traktuoti kaip veikėjo seksualinės orientacijos pasirinkimą. Tai ir tapo viena šios knygos populiarumo priežasčių. Juolab kad ir pats T. Capote (1924-1984) nelabai stengėsi slėpti savo homoseksualumą.

Tačiau puritoniškai nusiteikusiems skaitytojams pikantiškas detales galima būtų palikti už borto. Mat knyga ir šiaip pakankamai gera ir verta susidomėjimo.