Kiti balsai, kiti kambariai

Romanas „Kiti balsai, kiti kambariai” – vienas gražiausių JAV Pietų literatūros kūrinių. Tai moderniosios gotikos romanas, kuriame klasikinės gotikos atributus – viduramžių pilis su vaiduokliais, magiją – pakeičia į Tvin Pyksa panašūs miesteliai, gūdūs miškai ir rastai, kur gyvena keisti, nesuprantami, pamėkšliški žmonės.

Tokia yra Skalių Laukymė – baugi vieta praradusiam jaukų namų židinį Džoeiliui, skausmingai ieškančiam ne tik nepažystamo tėvo, bet ir harmonijos su savimi ir pasauliu.

Trumanas Kapotė – garsus JAV rašytojas, išgarsėjęs kūriniu „Kiti balsai, kiti kambariai”. Knygoje pasakojama mažo tėvų meilės netekusio berniuko Džoelio istorija. Pagrindinio knygos veikėjo išgyvenimus patyrė pats rašytojas T. Kapotė. Autorius gimė Naujajame Orleane, jam buvo ketveri, kai tėvai išsiskyrė, o motinai susiradus kubietį patėvį, Trumanas buvo atiduotas giminių globai ir didelę vaikystės dalį praleido Monrovilyje, Alabamos valstijoje. Šis miestelis kai kuo panašus į miestelį Nun Sitį, kuriame apisgyvena Džoelis po motinos mirties, ieškodamas savo tikro tėvo.

T. Kapotė kiekvieno veikėjo portretą paišo vis kitomis spalvomis, vis kitoje drobėje. Autorius apgyvendina pagrindinį veikėją pilyje su vaiduokliais – apleistame name Nun Sityje. Našlaičiui Džoeiliui visi Laukymės kambariai yra ne savi, jo paprastą jaukų namų pasaulį pakeitė kiti, vaiduokliški kambariai, kitų žmonių – šmėklų - balsai. Knygos pabaigoje atsiranda pasitikėjimas savimi.

Knygos siužetas lengvas, kiek sunkesni veikėjų charakteriai. Kiekvienas jų skirtingas. Kažkuo ypatingas. Pasižymintis savitu charakteriu.

Džoelis – tėvų netekęs jaunas berniukas, prieglobsčio ir meilės ieškantis tėvo namuose. Pasinėręs į savo apmąstymus, visada šventai tikintis žmonėmis. Bijantis tamsos, jautrus berniukas, nelinkęs prie romantikos, dievinantis keliones ir iššūkius.

Aidabelė – padūkusi mergiotė, turinti seserį. Kaip ir Doželis, mėgtsanti žygius ir nuotykius. Kiek panaši savo elgesiu į vaikiną, tačiau turinti gerą širdį, nors knygoje tai mažai atskleidžiama.

Florabelė – Aidabelės sesuo. Knygoje ji retai sutinkama, tačiau yra svarbus štrichas pabrėžti Aidabelės charakterį. Ji visiškai skirtinga nei Aidabelė, todėl jas lyginant atskleidžiamas Aidabelės vidus, išorė, charakteris...

P. Eimė – Moteris ištekėjusi už Džoelio tėvo. Slaugė, pasiryžusi visą savo gyvenimą paaukoti dėl mylimo žmogaus, ar pagalbos prašančios būtybės. Ji - tas žmogus, kurios, atrodo, yra visur, ji lyg užpildo plyšius tarp visos knygos herojų.

Randolfas – P. Eimės brolis, mėgstantis persirengti moterimis, dažnas jaunojo berniuko patarėjas, visada žinantis išeitį. Kiekvieną dieną rašantis laiškus į visą pasaulį, taip tikėdamasis susirasti dingusią meilę: „pamatė, koks Randolfas bejėgis; paralyžiuotas labiau už Samsoną, vaikiškesnis už panelę Visteriją; kas jam belieka atsidūrus vienam laukuose – tik kiūtinti ratu, aprėžiant savo nebūties nulį...”

To knyga ir moko – suaugti, suprasti seniai bauginantį suaugusiųjų pasaulį, gyventi jau kitą gyvenimą.

Apie knygą būtų galima dar ilgai pasakoti, bet manau, jog paminėjau svarbiausius faktus. Knygą skaičiau ilgai, su pertraukomis, bet pabaigusi ją nudžiugau. Galbūt ji nebuvo tokia, kokios tikėjausi. Ilgai skaitant atsibosta, pasidaro neįdomu. Vakaro paskaitinėjimams, manau, ji kaip tik.