Kipšo laiškai

Kaip dažnai mes galim priimti savo sužeistą prigimtį su visomis įmanomomis kaltėmis, besipriešinančią pabodusioms dorovinėms taisyklėms? Priešingai, laikome save „sėkmingais“ be pavojaus signalų nevaržomai skleistis savo įsivaizduojamoje nevaldomų troškimų „laisvėje“. Iš tikrųjų, kas mus globoja, kitaip tariant, kas mus „veža“? Visada galvojau – angelai sargai, tačiau perskaičius šią knygą, suvokiau – ne tik jie.

Anglų rašytojas ir mąstytojas Luisas (C. S. Lewis, 1898–1963) savo knygoje„Kipšo laiškai“ laiškų forma pateikia mums, smalsiems skaitytojams (o juk svetimų laiškų skaityti negalima!), senojo kipšo pamokymus jaunam, numylėtam mokiniui, kipšeliui Nelabukui. Alegorinis tekstas su angliškojo jumoro doze, kai kurie nelabi pašmaikštavimai nuskamba tiesiog kaip iššūkis. Mūsų Tėvas, kuris apačioje ... – moko jaunėlį senasis kipšas ir tai, ko jis moko, eiliniam skaitytojui gali sukelti šoką:

... labai norime, kad žmonės krikščionybę laikytų priemone; geriausiai, žinoma, jų tobulėjimo priemone, bet, ištikus nesėkmei, priemone pasiekti bet kam – net socialiniam teisingumui. Mums reikia priversti žmogų vertinti socialinį teisingumą kaip dalyką, kurio reikalauja Priešas, o paskui įstumti jį į tokią būseną, kad jis pradėtų vertinti krikščionybę kaip priemonę pasiekti socialiniam teisingumui.

Priešu kipšas vadina Dievą. Autorius kuria intrigą, pateikdamas iškreiptą nelabojo požiūrį į visas gyvenimo sferas: meilę, draugystę, socialinį gyvenimą, pramogas, maldą, karą bei kitas. Amžina abejonė moraliniais principais, kurių pagrindą kloja nesavanaudiška meilė, kelia didelį rūpestį visam demoniškajam pasauliui. Būtent ten kuriamos įvairios neapykantos transformacijos. Abejok viskuo! Ar tikrai Dievas sakė...? – kėlė intriguojantį klausimą žaltys dar Edeno sode. Ar tikrai Dievas sukūrė žmogų iš meilės? – klausia Luiso kipšas savo laiške.

Tai aišku yra neįmanoma. Jis yra viena esybė, jie – atskiri nuo Jo. Visos Jo šnekos apie meilę slepia kažką kitą – turėjo būti kažkoks tikrasis Jo motyvas sukurti žmones ir šiaip jais rūpintis... mums nepavyksta sužinoti tikrojo motyvo. Ką Jis tikisi iš jų išpešti? Tai neišsprendžiamas klausimas.

Teigti, jog šis moralės nuokrypio instruktažas žavi, nesiimu, tačiau knyga turi vertę. Ją verta perskaityti vardan suvokimo, kaip aktyvuojama žmogiška silpnybė palaipsniui įstumia į priklausomybių labirintą. Kas labiausia kursto šėtono neapykantą ir skatina veikti prieš žmogų, kaip Dievo vaiką, – tai tėviška Dievo meilė savo kūriniui, noras jį susigrąžinti. Žmogus, suvokęs savo nuopuolį, taip pat trokšta grįžti prie pirmapradžio gėrio, kuris yra jo sukūrimo pamatas.

Skaitant“ laiškus“, pasijunti slaptų nurodymų, direktyvų akivaizdoje, suokalbio prieš mane patį centre, tampi slapto susirašinėjimo liudininku, ir tuo pat metu, tų gluminančių laiškų turinio, objektu, begėdiškai suviliotu, kitaip tariant,„išdurtu“.

Pasaulis ir Kūnas mus apvylė; lieka trečioji Galia. Ir pergalė, pasiekta šia trečiąja Galia, yra pati šlovingiausia. Sugadintas šventasis, fariziejus, inkvizitorius arba burtininkas teikia Pragarui daugiau smagumo nei tiesiog eilinis tironas ar pasileidėlis.

„Kipšo laiškai“ pirmą kartą buvo išleisti Londone 1942 metais, tačiau nepraranda aktualumo. Knyga nesirikiuoja šalia tos literatūros, kurioje sukuriamos įvairios teorijos Kristaus dieviškumui sunaikinti, kur Jis, pastatomas šalia didžiųjų šio pasaulio įžymybių, pranašų, tik kaip žmogus. Senasis Paralius aiškiai suvokia Kristaus dieviškumą, tad skatina kuo daugiau drumsti „vandenis“ užtemdyti tiesą.

...istorinio Jėzaus“ sampratos pabrėžtinai susiejamos su kokia nors ypatinga teorija, kurią Jis neva yra skelbęs. Jis turi būti „didis žmogus“ nūdieniu supratimu – toks, kuris laiko įsikandęs ekscentrišką idėją – ir keistuolis, gatvėje siūląs vaistą nuo visų ligų. Šitaip mes atitraukiame žmonių protus nuo to, Kas Jis yra, ir to, Ką Jis atliko. Pirmiausia mes padarome iš Jo vien tik mokytoją, o paskui nuslepiam esmingiausią Jo mokymo ir kitų didžiųjų dorovinių mokytojų raštų sutapimą. Nes negalima leisti žmonėms pastebėti, jog visus didžiuosius moralistus Priešas siuntė žmonėms ne tam,kad juos šviestų, o kad primintų, dar sykį pakartotų pirmaprades dorovines tiesas, kurias mes nuolat nuo žmonių slepiame.

Knyga atskleidžia pačią gundymo psichologijos schemą. Pamokymai nelabukams ir nūdien veiksmingi, sakyčiau, netgi veiksmingesni. Tačiau šiuos „ laiškus“ skaityti patariu, susipažinus su Šventuoju raštu, –  tam, kad nekiltų pagunda, perpratus velnio veikimo metodiką, nustumti Dievą į antrą planą.
Velniui, –  tai išdidžiajai dvasiai, – pajuoka yra pats baisiausias dalykas, bet negali nenusišypsoti dėl jo neįgalumo suvokti didžiąją jo Priešo Paslaptį, kai, net Dievo geranoriškumas, padėti jam tai suprasti, tampa „misija neįmanoma“.

Visa, ką norėjau sužinoti apie gundymus, šioje knygoje sužinojau. Ar įmanoma po to išmokti jiems atsispirti? Tikslas sugundyti žmogų senas, kaip pasaulis, ir vis dar puikiai teberealizuojamas. Nykstant riboms tarp gėrio ir blogio, labai lengva nueiti slidžiu klaidos keliu. O pripažinus, kad toks pavojus egzistuoja, kad velnias ir visa jo demonologija yra mūsų gyvenimo realybė – tai ir bus kelionės dievop pradžia.