Ketverto taisyklė

Kad ir kaip norėčiau išvengti konteksto, kalbant apie šią knygą jis persekioja neišvengiamai ir neatšaukiamai. Bandau iš atminties išmesti visa, ką iki šiol skaičiau ar išvis žinojau, tačiau negaliu net atsikratyti žalingo įpročio skaityti anotacijas antrajame ir priešpaskutiniame puslapyje. „Tai – ne „Da Vinčio kodas“. Tai kur kas geriau!” Panašiai mano „Literatūra ir menas“ – „Knyga parašyta mažiau kliaujantis savo kreivoka erudicija ir snobizmu nei „Da Vinčio kode". Ir jau tai yra gerai“. Susidaro įspūdis, kad jaunųjų knygos autorių duetas puikiai išmano literatūros bestselerių rašymo taisykles. „Ketverto taisyklė“ primena apie tai, kad į literatūrą galima žiūrėti ir kaip į žaidimą, kad rašymas gali būti ne kas kita, kaip žaidimas literatūros taisyklėmis, meistriškas žongliravimas bestselerio principais.

Pirmoji taisyklė – įtemptas siužetas. Veiksmo vieta, dekoracijos, atlikėjai kinta – raudonas kraujas ant Arkties ledynų sniego, kraujas seno vienuolyno prieblandoje, Vatikanas ir NASA, kriptologija ir meno istorija, trileris ir mistika, teologija ir erotika.

Šiame romane ketvertas Prinstono universiteto studentų susiduria su penkioliktojo amžiaus knyga „Hypnerotomachia Poliphili“ (beje, tai realiai egzistuojantis viduramžių tekstas, 1499 m. anonimiškai išleistas Venecijoje), kurioje, pasirodo, slypi šifrai, kur ieškoti paslėptų lobių. Knyga pakeičia jų gyvenimus, kai kurių – tragiška linkme. Du iš tų studentų – Polis ir Tomas – įsitraukia į knygos tyrinėjimą taip beatodairiškai, kad galiausiai knyga tampa jų likimu. Neatsitiktinai knyga prilyginama moteriai – aistra knygai galbūt net ir stipresnė nei moteriai. „Hypnerotomachija”, matyt, niekada neturėjo pernelyg daug išorinio žavesio, bet ji viliojo panašiai, kaip negraži moteris vilioja paskleidusi savo kerus, kol palengva tave ima nenumaldomai traukti paslaptinga jos siela“. Šis sulyginimas – simboliškas ir netikėtai brandus. Knyga – apsėdimas; ir Tomas, kurio vardu pasakojama istorija, galiausiai yra priverstas rinktis – ar likti prie knygos puslapių, iki pamišimo stengiantis perprasti jos paslaptį, ar pasirinkti meilę moteriai; abiejų turėti jis negali.

Dvi visiškai skirtingos laiko plotmės – penkioliktasis amžius ir dvidešimtojo pabaiga – susijungia liepsnoje, kuri pasiglemžė menamą „Hypnerotomachia“ autorių Frančeską Koloną ir humanizmo idėjas, kuri pasiims paskutinius mūsų laikų idealistus.

Tik idėjos, kaip ir rankraščiai, nedega.

Į mėginimus išsiaiškinti knygos paslaptis įsipina studentų gyvenimas – studentiški šėliojimai, buitis, tradicijos. Per nuolatinius tokio pobūdžio intarpus kartais pasimeta intrigos ir istorijos siūlas. Nežinia, katra iš šių istorijų autoriams svarbesnė – ar knygos paslaptis, ar dvidešimtmečių Prinstono absolventų patirtis. Veikiausiai abi vienodai svarbios, o asmeniškas santykis su pasakojama istorija suteikia jai šiltumo ir žmogiškumo, sudėtingi intelektualūs pokalbiai natūraliai įsilieja į tekstą. Romanas pasirodo ne tik kaip madingos temos eksploatavimas: tai kartu savotiška epitafija studentiškam amžiui ir patirčiai.

Antroji taisyklė – didžios paslapties atskleidimas. Ir kitaip tiesiog nebus. Mums patinka viduramžiai, Renesansas, paslaptys ir niekam iki tol nežinomi nusikaltimai. Mums reikia dar daugiau, gal dėl to, kad įstrigę dvidešimt pirmajame amžiuje juntame sintetinį jo skonį, be kraujo. Epochoje, kurioje nebeliko jokių paslapčių, patys jas išsigalvojam. Todėl nė žodžio apie Ketverto taisyklę - nenoriu atimti paslapties atskleidimo malonumo.

Trečioji taisyklė – meilės istorija. Autoriai laužo padorios meilės istorijos taisykles. Dviejų studentų meilei kliudo ne kas kita kaip aistra knygai. Ir šioji aistra, kaip ir Tomo bei Keitės meilė, lieka be apibrėžtos pabaigos - su tęsinio užuomina.

Ketvirtoji taisyklė – nelaiminga veikėjų praeitis/sunki vaikystė/trauma. Į romano tekstą nuolat įsipina Tomo prisiminimai – apie tėvą, kuris buvo apsėstas knyga lygiai taip pat kaip Tomo draugas Polis, apie kenčiančią dėl tokios vyro aistros motiną, apie tėvo mirtį, taip pat – sudėtingi Polio santykiai su darbo vadovu bei su globėju. „Sūnus – tai pažadas, kurį laikas duoda vyrui, tai kiekvienam tėvui duodama garantija, kad ateis laikas, ir tai, kas jam brangu, bus laikoma kvailyste ir kad žmogus, kurį jis myli labiau už viską pasaulyje, vieną gražią dieną ims jo nesuprasti“.

Penktoji taisyklė – kuo paprastesnis stilius. Tekstas kaip įvykių istorija, ne kaip grožėjimasis kalba. „Ketverto taisyklės“ kalba netikėtai yra lėta ir melancholiška, liejasi lėtai, neskubriai, turi prie jos prisitaikyti, neskubėti, kad ir kaip kartais norėtųsi perversti puslapius ir pasižiūrėti, „kuo viskas baigėsi“. Tai nėra greitas ir įsiutęs kinematografinis kalbėjimas. Net karščiausiame siužeto taške kalba išlieka tokia rami, tokia tyki, jog sukuria įspūdį, kad visa tai – iliuzija, šydas, jog nieko nevyksta, jog man kalba tik lėtai ir ramiai žvelgiantys daiktų pavidalai.

Sugadintiesiems Dano Browno pasakojimo tėkmė pasirodys lėta, flegmatiška, negniaužianti kvapo. O išpaikintiesiems Umberto Eco nebrandūs gali pasirodyti studentiško gyvenimo pasažai. Taigi ne veltui pačioje pradžioje užsiminiau apie neviltį konteksto akivaizdoje ir apie tai, kad, ko gera, neįmanoma atsikratyti nuojautos „deja vu“.

Kita vertus, laukiantiesiems tobulumo autoriai parengė atsakymą: „Tobulumas – tai natūrali amžinybės pasekmė: jei galėtum pakankamai ilgai palaukti, pamatytum, jog visa anksčiau ar vėliau atranda savo galimybes ir jas iki galo panaudoja. Anglis virsta deimantais, smėlis – perlais, beždžionės tampa žmonėmis. Tiesiog gyvename pernelyg trumpai, ir mums nelemta pamatyti šių procesų pabaigos“.

Jei knyga parašyta formaliai laikantis bestselerio taisyklių – su šiokiais tokiais nukrypimais – ar nuo to jos vertė sumenkėja? Bet kokiu atveju verta išmokti taisykles, kad galėtum jas laužyti.