Kengūros

Leidykla "Alma littera" pradėjo leisti labai stilingų, netgi, sakyčiau, tokių "funky" dizaino knygų seriją, pavadintą "Keista kolekcija". Jau išėjo trys šios serijos knygos. Tai nedideli romanai, nepasižymintys dideliu intelektualumu ir skirti tokiam nestandartiniam vidutiniam skaitytojui.

Šiame prancūzų rašytojos pusiau detektyviniame, gan paranojiškame romane jokio keistumo aš neįžvelgiau. Romano herojė – vieniša trisdešimtmetė, kurios gyvenimo rutiną sudrumsčia jos gyvenamame kvartale įvykdytos žmogžudystės. Moteris nerimauja, kad ir ji taps auka, be to, susipažįsta su vyru, kuris ima kelti jai įtarimą.

Psichologinė įtampa, nerimo atmosfera kuriama įgudusia ranka, tačiau tas aprašinėjimas – savitikslis. Istorija be pradžios ir pabaigos, prėska ir išskydusi. Atrodytų, lyg autorė, būdama pasiturinti namų šeimininkė ir neturėdama ką veikti, prisėdo prie stalo ir sukurpė knygą. Tokioms ši knyga, beje, ir skirta. Tik va – kam tada taip stengtis dėl dizaino?

P.S. O kuo čia dėtos kengūros? Ogi beveik niekuo.