Kengūros

Viename Paryžiaus kvartalų viena po kitos žudomos moterys. Tokiame šiurpiame kontekste parodomas vienos vienišos moters gyvenimas. Moters, kuri yra tokia nereikšminga, kad net jos vardas nėra paminėtas. Pilka. Vis bėganti, keičianti aplinką, vis bijanti gyventi. Potenciali auka.

Ši moteris gyvena tarytum šalia bėgančio laiko. Jos gyvenime beveik nieko neįvyksta, todėl ji vertina kiekvieną įdomesnį ją paliečiantį įvykį, padarydama jį savo laiko atskaitos tašku.
Gyvenau Paryžiuje trejus metus. Tiesą sakant, nuo Filipo vedybų.

Filipo vardas minimas dažnai. Tačiau tai tėra tik kelios didžiulės delionės dalys; apie tai, kas tarp jų nutiko, galima tik spėlioti. Greičiausiai, ji jam paprasčiausiai nusibodo. Galbūt jis perkando jos pilkumą.

Bet koks ilgas vyro ir moters pokalbis, tiesą sakant, visada atrodo keistas. Bet neblogai turėti tokią temą. Tai pagalba. Parama. Per pirmuosius mūsų pasimatymus, pamenu, Filipas taip pat daug kalbėdavo apie savo mokslinį darbą, apie politines pažiūras. Bet jis kalbėdavo vienas. Aš neturėjau nieko įdomaus pasakyti. Filipas man patiko, ir tiek. Stengdavausi, kad mano žvilgsnis atrodytų supratingas, bet nesiklausydavau. Laukdavau, kol jis paims mano ranką. Niekad neįstengdavau klausytis Filipo. Jei būčiau jo klausiusius, viskas, be abejo, būtų klostęsi kitaip.

Tačiau Filipas - jau praeitas etapas. Tai, kuo šiuo metu gyvena ši moteris - kraupių žmogžudysčių serija, įvykdyta jos kvartale. Ji įbauginta, tačiau tarytum mėgaujasi nauja situacija.
Ji bijo vilko, tačiau visvien eina į mišką.
Ir vilkas ją suranda.
Seka ją.
Ir užpuola - kaip tik tada, kai ji mano, kad yra saugi.
Laisva.
Laisvė jai nepatinka, galbūt ji pati kalta, kad jis pasirinko būtent ją?

Dabar jutau, kaip siluetas, palaukęs prie kampo, atsiliko kelis žingsnius, dėdamasis, kad skaito ant lentos sodo darbo valandas, ir vėl ėmė kilti gatve paskui mane.

Šis romanas yra labiau nuspėjamas, nei mano leidėjai. Tačiau nepaisant to - įdomus. Kuo čia dėtos kengūros? Kengūros - tai mes. Vaidinantys, kad nieko nevyksta.

Nusikaltimas įvyko visai čia pat. Jos girdėjo šauksmus. Bet, būdamos apdairios, liko tupėti pievelėje, truputį liguistos ir drebančios. Kai moteris suklykė, jos tikriausiai nė nesujudėjo. Bet kažką juto; turėdamos gerą uoslę kaip visi gyvūnai, jos tikrai pajuto, kad vyksta kažkas, kas prieštarauja gamtai. Ir paslėpė snukį. Ir nuo to laiko tupi tokia nepatogia poza, nebedrįsta į mus pažvelgti, bejėgiškai prispaudusios priekinių galūnių strampus prie pilvo, kaip kartais daro seniai, prisimindami praeitį.