Keistuolio išmintis, arba Žano Žako Ruso mirtis ir triumfas

Didieji žmonės – tai meteorai, kurie patys susidegina, norėdami apšviesti pasaulį (Napoleonas). Vokiečių rašytojas L. Feuchtwangerio (1884–1958) perteikia Ž. Ž. Ruso biografiją istorinio romano fone. Fiktyvus pasaulis su skepticizmo doze įkvepia filosofo klaidžiojimų ir ieškojimų persunktos kasdienybės. Grįžimas prie natūralaus būvio, natūralios prigimties, Respublikos ir revoliucijos iškėlimas – buvo tikrieji Ž. Ž. Ruso kūriniai su visa autoriaus esybe ir atvaizdu: daryti palaimos sklidinas nuodėmes ir skandinti protą jausmo tvane.

Knygos viršelio kompozicija primena pirmąją porevoliucinę Prancūzijos trispalvę (raudonos, baltos ir mėlynos spalvos vertikalios juostos). Tradicijų šalininkai įvardintų tai pojūčių asimiliacija, nes spalvų interaktyvumas pakitęs: mėlyna į juodą, raudona į oranžinę, tik achromatinė balta išlaiko pastovią poziciją, o juostos sudėliotos horizontaliai.
Bet knygą galima apversti. 

Susipažinkime. Viršelio centre Žanas Žakas Ruso (Jean–Jacgues Rousseau 1712–1778) portretas 1766 m., dailininkas Allan Ramsay. Keistuoliu pavadintas filosofas vos virpteli palaiminga šypsena, žvilgsnis magnetu nuseka paskui mus, kai šoktelėję pasiekiame Paryžių. Eina 1778-ieji metai: šviečiamasis amžius ragina modernizuoti visuomenę. Švietimas, demokratija, moterų teisės, gamtos mokslų raida, racionalistinė filosofija.
Ir sutinkame Ž. Ž. Ruso.

Rėksnių demagogijos ir „vidinės emigracijos“ genamas blaškos Liuksemburgo sode žmogus. Su juodu miestietišku švarku, juodomis kojinėmis, o odiniame krepšyje vyniojamu popieriumi apsuptas rankraštis „Dialogai“. Kuo patikėti, kam perleisti veikalą? Praeiviai  išgasdina, Paryžiaus Notr Damo katedros presbiterija per visus trisdešimt šešerius metus užrakinta tik kartą ir tas kartas šiandien. Artimieji? Pažvelkime į Žano Žako biografiją: jaunystėje sutiko Thérèse Levasseur, kuri pagimdė nuo jo 5 vaikus (visi atiduoti į našlaičių namus). Tačiau istoriniam romanui palankus epizodiškas istorinės asmenybės biografinių duomenų traktavimas,  evakuojant iš konkrečios gyvenimiškos situacijos link stilizuotos praeities:

„Išdžiūvusia burna jisai paklausė?
- Ar tiesa, kad jis atėmė iš jūsų vaikus?
- Teresė abejingai atsakė:
- Tai juk visi žino.
- Fernandas teiravosi toliau:
- Visus penkis?
- Teresė nustebusi pakartojo klausimą:
- Penkis? Kas sakė, kad penkis? Tik du.<...>
Tuo tarpu Teresė kalbėjo toliau:
- Abiem atvejais aš labai daug iškentėjau. Jam buvo lengva, tai buvo mano vaikai.
Fernandas paklausė labai tyliai:
- Ne jo? <...>
- Teresė atsakė:
- Ne. Po teisybei – ne jo.
Fernandas vėl paklausė iš paskutiniųjų:
- O jis tai žinojo?
- Turbūt. Antraip jis nebūtų buvęs toks žiaurus.<...>“

Filosofo žmona Teresė aplinkinių laikoma fatališka, skysto proto būtybe. Maža to, vis didėjantis Žano Žako negailestingas persekiojimas, visuomenė, sprogdinanti individą savo neįprastais poelgiais ir kintančiais lūkesčiais, verčia filosofą laikytis savo paties surastą socialinio gyvenimo plotmėse normatyvą. Už uolų vienašališkos tiesos skleidimą vienų žmonių jis įvardijamas neišgelbėjamu pamišėliu, dvasiniu tironu, kitų - didžiu. Iš tikrųjų socialiai dominuojančios naujovės sukūrimo akstinas yra atskiri tvirti žmonės, patenkantys į dramatiškas jų „perdarymo“ situacijas.

Skambant  Žano Žako Ruso filosofinei ideologijai, šalia VIP poros dramatiškai vystosi revoliucijos kraugerišku teroru apvesti aristokratiško ir sunkaus trečiojo luomo atstovų likimai.

Knygoje yra 530 puslapių, šriftas smulkus.
Bet skaitant to nepastebėjau.