Kazimieras Barėnas

Vyriausias amžiumi Lietuvos rašytojų sąjungos narys Kazimieras Barėnas Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išleido devynias prozos knygas, bendradarbiavo ne viename laikraštyje, redagavo savaitraštį „Europos lietuvis“, leido ir redagavo tęstinį literatūros metraštį „Pradalgės“, kurį laiką vadovavo Nidos Knygų Klubui, išleidusiam apie šimtą išeivijos rašytojų knygų, parašė du enciklopedinius darbus „Britanijos lietuviai“ apie mūsų tautiečius, gyvenusius toje šalyje 1947-1994 m. Vis dėlto apie jį Lietuvoje nedaug buvo žinoma: 1997 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido novelių romaną ,,Dvidešimt viena Veronika“, o 2004 m. literatūros almanacho ,,Varpai“ redakcija – ,,Apsakymų rinktinę“. Be to, 1998 m. Panevėžyje išėjo
V. Urbonavičienės parengta 42 puslapių knygelė „Rašytojas Kazimieras Barėnas“, tačiau šis nedidelio tiražo (500 egz.) leidinys, kurio didžiąją dalį užėmė iliustracijos (26), beveik neužpildė tos nežinojimo spragos. Nenuostabu, kad ir po dvejų metų laiške būsimos monografijos autoriui rašytojas guodėsi: „Lietuvoje dabar esu maždaug nežinomasis“.

Literatūros istorikas ir tyrinėtojas, eseistas Leonas Peleckis-Kaktavičius jau seniai susirašinėjo su K. Barėnu, turėjo sukaupęs apie jį daug medžiagos, kurios dalį buvo paskelbęs savo knygose, periodikoje, „Varpų“ almanache. Pastarajame buvo išspausdinti ir keli K. Barėno straipsniai (jis yra almanacho redakcinės kolegijos narys). Po tokio svaraus „įdirbio“, išsamių parengiamųjų darbų imtasi monografijos* .

Autorius knygos pabaigoje nurodo, kad „dalis knygos skyrių skirti rašytojo asmenybei atskleisti, dalis – Barėnui-redaktoriui, Barėnui-leidėjui, Barėnui-metraštininkui, Barėnui-kritikui, didžiausioji dalis – Barėnui-prozininkui“.

Žinoma, jog kai kurios literatūros tyrinėjimo kryptys, mokyklos visiškai nekreipia dėmesio į kontekstą, aplinką, autoriaus asmenybę, jo biografiją. Toks domėjimasis laikomas kone archaizmu. Tradicinei literatūrologijai minėti dalykai neatsiejami nuo rašytojo kūrybos. Rašytojo biografijos vingiai neretai duoda impulsą jo veiklai, idėjoms. Tradicinė literatūrologija turi ne tik savo teisę ir motyvaciją, bet ir privalumų. Reikia neužmiršti ir skaitytojų požiūrio. Juos tekste patraukia kultūriniai, biografiniai, socialiniai kontekstai, o ne hermetiška tekstų interpretacija. Skaitančiajam literatūrologinius darbus, anot profesorės Vandos Zaborskaitės, „įdomiausi būtent šie dalykai: autoriaus asmenybės, jo pažiūrų, ryšių, vertybių skaidymasis kūryboje“.

L. Peleckio-Kaktavičiaus monografija konstruojama pagal tradicinės literatūrologijos principus. Joje plačiai, įvairiapusiškai apžvelgiamas rašytojo gyvenimo kelias, pradedant vaikyste. Rašoma apie šeimos narius, tėvus (yra skyreliai apie motiną, tėvą, žmoną), išryškinamas jų poveikis būsimam rašytojui (K. Barėnas teigė, kad palinkimą pasakoti paveldėjo iš tėvo), pasakojama apie visą gyvenimą lydinčius vaikystėje patirtus įspūdžius. Tai tarsi patvirtina kūrybos psichologijos tyrinėtojų teiginius, jog kūrėjas stipriausius įspūdžius, turtingiausią emocinę patirtį atsineša būtent iš vaikystės ir ankstyvosios jaunystės. Nenuostabu, kad kai kurios vaikystės dienų realijos perkeltos į kūrybą (tėvo skolintos pievos, apylinkėje siautėję plėšikai). Nušviečiamas būsimojo rašytojo mokymosi kelias slaptojoje mokykloje, Panevėžio gimnazijoje, studijos universitete. Tuose aprašymuose išryškėja viena kita įdomi detalė apie gimnazijos mokytojus, žinomus rašytojus M. Grigonį, J. Lindę-Dobilą, G. Petkevičaitę-Bitę, universiteto profesorius, studijų draugus.

Knygos autorius įdomiai aprašo tolesnį rašytojo gyvenimo kelią, visas „odisėjas“ pasitraukus iš Lietuvos iki įsikūrimo Anglijoje, įvairiapusę ir plačiašakę jo veiklą šioje šalyje. Čia gyvendamas susirašinėjo su daugiau kaip 600 asmenų. Be šios recenzijos pradžioje minėtų darbų K. Barėnas organizavo literatūros vakarus, rašė enciklopedijoms, laikraščiams apie Anglijoje gyvenančius lietuvius, vertė, padėjo ne vienam rašytojui išplaukti į platesnius literatūrinius vandenis. Monografijoje pateikta daug reikšmingos medžiagos apie lietuvių visuomeninį, kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą Anglijoje. Knygos autorius išryškino K. Barėno redaguotų leidinių (ypač išsamiai aptartas literatūros metraštis „Pradalgės“), enciklopedinių darbų, jo vadovaujamo Nidos Knygų Klubo reikšmę Anglijos lietuviams. Atskiras skyrelis skirtas K. Barėno bendravimui su poetu V. Šlaitu.

Monografijoje parodyta, kad rašytojo dienos nebuvo lengvos. Turimi galvoje ne tik materialiniai rūpesčiai (iš pradžių sunkus darbas fabrike, nedidelis atlyginimas). Rašytojui daug sunkiau buvo išgirsti nepagrįstus priekaištus. Pateikiami buvusio K. Barėno bendradarbio žodžiai, kad „vienintelis žmogus, kuris stūmė kultūros vagą labai sunkiomis sąlygomis (…)“, buvo „apšauktas lietuvių skaldytoju“ (p. 125) ir turėjo pasitraukti iš „Europos lietuvio“ redaktoriaus pareigų.

Didelė knygos dalis skirta kūrybos analizei. Autorius, atskirai nagrinėdamas kiekvieną išleistą knygą, daug remiasi recenzentais, juos cituoja, perpasakoja, komentuoja (analizuojant knygą „Atsitiktiniai susitikimai“, pasiremta aštuonių, o romaną „Tūboto gaidžio metai“ – bene aštuoniolikos recenzentų mintimis). Kai kurių knygų analizės dalį galėtume net pavadinti „X knyga kritikų akimis“. Toks analizės būdas priimtinas, įdomus, juolab kad ne vieno recenzento mintys įvairuoja, kitų ir skiriasi.

Patraukia dėstymo stilius. Nerasime gražbylystės, įmantrumo, „suktos frazeologijos“
(A. Zalatoriaus terminas). Rašoma aiškiai, paprastai, įdomiai, suprantamai. Rašymas praturtinamas ir paįvairinamas K. Barėno laiškų monografijos autoriui ištraukomis, atsiminimais, pasakojimo nuotrupomis.

Knygos autoriui būdingas tikslumas, kruopštumas, noras užfiksuoti kuo daugiau faktų, detalių. Knygos skyrelis „Kritikas“ nėra platus. Tačiau tyrinėtojas susipažino su 221 (!)

K. Barėno publikacija, kai kuriais redakcijų laiškais. Monografijoje pasinaudota bene 50-ies asmenų, bendravusių su rašytoju, laiškais.

Šios ir apimtimi (400 puslapiai) solidžios knygos autorius yra ne naujokas literatūrologijoje. L. Peleckis-Kaktavičius jau dešimt metų tyrinėja gyvenimo, likimo ir kūrybos klausimus, šia tema yra išleidęs trejetą knygų. Vieną jų – „Baltas lapas – lyg altorius“ (1995) žinomas poetas pavadino „ne pasyviai gyvenančia knyga, bet knyga darbininke“, kurią jis, rašydamas kultūros istorijos etiudus, dažnai cituojąs. Prof. V. Daujotytė, kalbėdama apie L. Paleckio-Kaktavičiaus veikalą „Žodžių žmonės“ (2002), teigė: „Jeigu kada nors sudarinėsime cituojamų knygų indeksus, šitai knygai gali tekti gana ryški citavimo vieta“. Galiu pridurti, kad ne tik šitai knygai. Šiaulių universiteto studentai, pasirinkę savo darbams ankstesnėse L. Peleckio-Kaktavičiaus knygose analizuojamus, kalbinamus rašytojus, juo remiasi, jį cituoja.

V. Daujotytė L. Peleckį-Kaktavičių yra pavadinusi žmogumi, „kuris daug padaro naudinga literatūrai“. Ir naujausioji rašytojo knyga neabejotinai yra vertinga, įdomi ir naudinga.