Kazimieras Barėnas

Retai pasitaiko užtikti taip kruopščiai parašytą darbą. Autorius rūpestingai surankioja visus Kazimiero Barėno gyvenimo faktus, sumini pavardėmis visus, net ir nereikšmingus žmones, su kuriais Barėnas turėjo reikalų, plačiai aprašo jo vaikystę, šeimą, aplinką. Atrodo, lyg tai būtų ne vien biografija, bet ir kelionė ranka rankon su Barėnu per visą jo gyvenimą. Įsimena, pavyzdžiui, tokios smulkmenos kaip Barėnas, rašantis savo ankstyvuosius darbus fabrike, prie siūlų sukimo mašinų, ant mažų rausvos spalvos lapelių: „Rašytojui nereikėdavo jų neštis į fabriką, tie rankraščiais tapę popieriai laukdavo darbo vietoje, tai ne kas kita, o atvežamų sukti siūlų kamuolių etiketės“ (p. 85). Tai pastato Barėną šalia užsispyrusių kalinių, rašančių ant bet kokių po ranka pasitaikiusių popiergalių. Kartu tai padeda suvokti kai kurių išeivių inteligentų dvigubą gyvenimą svetur – skurdūs darbai už duoną ir reikšmingi pasiekimai savo pačių izoliuotoje nuo aplinkos bendruomenėje. Svarbu ir tai, kad tų didelių ir smulkių faktų kupina ilga kelionė su Barėnu visai skaitytojo nevargina ir nenusibosta, nes Leonas Peleckis-Kaktavičius rašo aiškiai, gyvai, su dideliu susidomėjimu, sakytum tiesiog prisirišęs prie savo subjekto. Ir su pagarba – Barėnas prasiskleidžia kaip ori, iškili asmenybė, bet kartu ir paprasta, lengvai prieinama, šilta, kuri, anot autoriaus, „akmens širdyje nenešioja“.

Stebina ir Barėno šventa kantrybė tarp Britanijos lietuvių įvairių, dažnai niekingų konfliktų, kur smulkių žmonių stambios ambicijos iškyla kaip toji „audra arbatos puodelyje“. Kai kurie nesutarimai vis dėlto išeidavo už lietuviško kiemo ribų ir paliesdavo visuotinės pasaulėžiūros klausimus. Vienas iš tokių buvo vadinamųjų „federalistų“ atvejis. Londono lenkų grupės skleidė idėjas apie dar Pilsudskio skelbtą lietuvių ir lenkų federaciją, ir atsirado tam pritariančių lietuvių, tarp kurių buvo ir socialistinių palinkimų žmonių, mąstančių apie tautų internacionalą, apie visų rytinės Europos tautų ir valstybių sąjungą, žinoma, lenkams vadovaujant. Barėnas „Europos lietuvio“ puslapiuose aiškiai ir nedviprasmiškai stojo už lietuvybę, pabrėždamas Vilniaus, kaip sostinės, lietuvišką šerdį ir net pareikšdamas, kad Adomo Mickevičiaus, kad ir koks jis didis poetas ir gal lietuvis būtų, propaguota lietuvių ir lenkų unija yra anachronizmas, nebeturintis jokios reikšmės šiandien. Nuolat tų „federalistų“ puolamas, Barėnas ir vėl išlaikė kantrybę, orumą ir kietą, aiškų lietuvišką nusistatymą.

Buvo tačiau vienas momentas, apie kurį L. Peleckis-Kaktavičius labai taktiškai ir atsargiai kalba, kada Barėnas galbūt iš tiesų įsidėjo į širdį „akmenį“. Tai – nelaimingas nesusipratimas su Vytautu Aleksandru Jonynu dėl „Meškos maurojimo metų“ recenzijos. V.A.Jonynas ten pavartojo terminą „proletarinis“: „Vertinant „Meškos maurojimo metus“ kaip išvietintųjų epopėją įprasminantį kūrinį, romanas išskirtinas tuo, kad Barėnui pavyksta pavaizduoti ją bevardžio „mažojo žmogaus“ akimis iš prasčiokėlio (vadinamojo „eilinio piliečio“) perspektyvos. Ta prasme „Meškos maurojimo metai“ gali būti laikomi vienu iš retų proletarinių romanų mūsų literatūroje“ (p. 227). Kaip V.A. Jonynas tą terminą „proletarinis“ suprato, ne visai aišku, bet Barėnas jį nutarė suprasti kaip apkaltinimą, kad jis esąs bolševikinių propagandinių romanų autorius: „Be abejo, V.A. Jonynas žino, kas buvo ta proletarinė literatūra. Tautkaitė, Pauliukevičius, Guzevičius, poeto V. Šlaito dėdė Kazys ir dar keli kiti rašė propagandinius romanus, apsakymus ir eiles, stengdamiesi pasitarnauti sovietiniam komunizmui. Ar ir aš taip darau? Argi varau kokią propagandą? Nesąmonė“ (p. 228). Barėnas taip ir liko įsižeidęs, ir jokie V.A. Jonyno aiškinimai (tiesa, ne per daug taktiški) dalyko atitaisyti negalėjo.

Aptardamas Barėno kūrybą, L. Peleckis-Kaktavičius gana nuosekliai laikosi savo metodikos, pagal kurią jis visų pirma tiesiog pristato veikalą: kada, kokiomis aplinkybėmis jis buvo parašytas, koks jo turinys. Po to eina keletas paties L. Peleckio-Kaktavičiaus pastabų apie kūrinį, bet be gilesnės ar išsamesnės analizės. Tada svarbią vietą užima įvairių skaitytojų kritikų atsiliepimai apie šį veikalą, jų analizės ir paties L. Peleckio-Kaktavičiaus daromi tų analizių trumpi komentarai. Galop cituojamas ir pats Barėnas – iš ten, kur jis buvo kokia nors proga prasitaręs apie tą savo veikalą. Ypač čia įdomūs Barėno atsakymai į Arthuro Hermanno klausimus apie jo kūrybą (p. 174). Sužinome, kad Barėnas yra „iš prigimties realistas", kad jam būtų „svetima ieškoti ypač iškilių herojų“ ir kad jam „rūpi iš kasdieninio gyvenimo išsunkti tai, kas daugiau esminga“.

Tai iš tiesų elegantiška, skoninga metodologija, kur autoriaus mandagus atokumas, be jokių pretenzijų į apsimestinį kuklinimąsi, palieka skaitytojo dėmesiui gražiai nušviestą, objektyvų Barėno darbo paveikslą. Kartu iš kiekvienos L. Peleckio-Kaktavičiaus eilutės šviečia stiprus prisirišimas prie savo studijų objekto, aiškus supratimas jo, Barėno, ir apskritai išeivių gyvenimo Anglijoj, kaip nedaug kas iš pačių išeivių jį galėjo suprasti ir aprėpti.

Kartu atpažįstame jau per visus okupacijos dešimtmečius Lietuvoje įsigalėjusį vadinamąjį „gyvenimas ir kūryba“ žanrą, informatyvų, pagal talentą bei sąžinę gerai ar blogai (šiuo atveju ypač garbingai ir gerai) įkūnytą aprašomosiose studijose. Lieka tik norėti, kad atsirastų daugiau autorių, įskaitant gal ir vėl patį L. Peleckį-Kaktavičių, šitaip šiltai ir objektyviai parodančių mums mūsų didžiuosius plunksnos žmones.