Katino Murklio pažiūros į gyvenimą

Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas „La troškinys“), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į literatūrą. Tad jei žiurkiukas Remi įgyvendino savo svajonę gaminti puikiausius gurmaniškus patiekalus, tai knyga, parašyta katino, turbūt nieko neturėtų nustebinti. (Čia „Pažiūrų“ autorius galėtų tuoj pat papriekaištauti dėl tiesiog nederamo lyginimo su kažkokiu animaciniu graužiku ir paties talentingojo rašytojo tupdymo į lentynėlę „bet kas“ – nes kas jau kas, bet šis katinas tikrai – ne „bet kas“!). Taigi, skubu pasitaisyti ir pažymėti, kad knyga parašyta ne bet kokio katino, o didžiai gerbtino, išsilavinusio ir išsimokslinusio, kultūringo, nepriekaištingų manierų (na, ką jau čia – beveik tobulo) katino Murklio.

Taigi nuostabusis tobulasis nepaprastasis katinas Murklys porina apie savo pavyzdingą gyvenimą nuo mažų dienų iki brandos. Ne šiaip sau porina – o dailia rašysena išdėsto savo sektinos biografijos vingius popieriuje: savo atsiradimą pas šeimininką maestro Abrahamą, polinkį į mokslą, vargus jo siekiant, pažintį su kitais katinais (savo motina Mina, žaviąja Mismise, dėl kurios teko veltis į kovas su konkurentais, katinu Mucijumi, atskleidusiu katino buršo gyvenimo prasmę ir tapusiu geriausiu draugu) bei draugystę su visiškai priešingu padaru – pudeliu Pontu. Kaip ir bet kuris kitas dieviškosios kačių giminės atstovas, Murklys nesibodi nuolat pabrėžti savo įgimtų talentų ir privalumų, grakštumo ir elegancijos, bei kitų ypač vertintinų savybių. Žodžiu, nei vienai iš devynių jo gyvybių nekyla grėsmė būti prarastai iš kuklumo. Kaip neginčijamo talento įrodymus Murklys kartkartėm į pasakojimą įterpia vieną kitą savo eilėraštį ar giesmę (nepamiršdamas kukliai pridurti, kad, nors ir, savaime suprantama, tobuli, šie jo kūrinėliai tėra tik bandymai – didžiuosius savo darbus jis ketinąs publikuoti atskirai). Žinoma, kaip ir visiems didiesiems genijams, Murkliui lemta likti amžininkų nepripažintam ir net išjuoktam, tačiau, žinia, tai tik nieko nesugebantys pavyduoliai, tuščiai tauškią liežuviais... Kitaip tariant, net keista, kad tokiame žiauriame, tamsiame ir neišprususiame pasaulyje radosi toks išskirtinis šviesulys...


Bet atsitik tu man taip, kad leidėjas tik atidavęs Murklio rankraštį spausdinti „pastebėjo“, kad į genialiojo katino kūrinį „įsimaišė“ makulatūros lapai – juos, Murklys, matyt, berašydamas bus išplėšęs iš kokios senos knygos ir naudojęs kaip paklotą ar sugeriamąjį popierių. Tad sklandų Murklio pasakojimą karts nuo karto pertraukia pasakojimas apie kapelmeisterį Johanesą Kreislerį ir kunigaikščio dvaro intrigas. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad pagal apimtį tie „makulatūros lapai“ sudaro didesnę knygos dalį, o pasakojama istorija (teatleidžia Murklys) – daug įdomesnė. Su akivaizdžia ironija (nukreipta į patį „pasakotoją“) dėstomą Murklio pasakojimą netikėtai keičia dar įdomesnė kapelmeisterio Johaneso Kreislerio, tarnaujančio kunigaikščio dvare, aplinka ir neeiliniai, saviti ir ryškūs personažai: maestro Abrahamas, kunigaikštis Irenėjus, kunigaikštytė Hedviga, kunigaikščio patarėja ponia Bencon, jos dukra ir geriausia kunigaikštytės draugė Julija, dievo kvailelis kunigaikštukas Ignacijus ir puokštė kitų. O kur dar dvaro intrigos, slaptos užmačios ir kėslai, bendrieji etiketo bei padorumo reikalavimai, tamsios praeities paslaptys ir taip vis „iš konteksto krintantis“, kitų planus begėdiškai jaukiantis „neformatas“ Kreisleris...

„Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ (paantraštė: „...ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentai atsitiktinai išlikę makulatūros lapuose“) – vienas iš dviejų Ernsto Theodoro Amadeus Hohhmano romanų (be keleto apysakų ir pasakų), kuriuos kūrėjas spėjo parašyti per savo neitin ilgą (1776 – 1822 m. ) gyvenimą. Laikoma, kad ši knyga – iš dalies autobiografinis kūrinys. Mat pats E. T. A. Hoffmanas buvo ne tik rašytojas, dailininkas, teisininkas, bet ir kompozitorius, muzikas bei kapelmeisteris. Kaip ir kitų jo pasakojimų (net ir pasakų) veiksmas vyksta ne „kažkada, seniai seniai...“, bet praktiškai kalbamuoju momentu. Taip autorius ištrina fantazijos ir realybės ribas ir skaitytojams tampa visai lengva patikėti jo magiško pasakojimo tikrumu.

„Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ – pabaigtas kūrinys (kodėl – paaiškinama knygos pabaigoje), tačiau buvo planuojama išleisti Murklio literatūros darbų rinktinę. Be to, buvo „rasta“ dar pluoštas makultatūros lapų. Tačiau, deja, nei vienas šių užmojų nebuvo įgyvendintas – dėl nuolat kenčiamų nepriteklių E. T. A. Hoffmano sveikata smarkiai pablogėjo, o 1822 m. kūrėjas mirė, palikdamas vidury sakinio nutrūkusią ne tik savo, bet ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografiją.

E. T. A. Hoffmano „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ – įdomi, savo forma beveik postmodernistinė knyga, aktuali net ir šiais laikais. (Didelis priekaištas lietuviško leidimo redaktoriams – palikti tiek korektūros klaidų – neatleistina!) Ir belieka tiktai apgailestauti, kad universalusis ir unikalusis kūrėjas pritrūko žemiško laiko parašyti planuotą tęsinį.