Kartojuosi moteriškumo abėcėlę

Šiuolaikinė madinga moteris kitokia – kelnėta, elegantiškai užsirūkanti cigaretę nuosavame automobilyje ir visada skubanti. Dažniausiai iš namų. Į sporto klubą, teatrą, kalbos kursus, pasitarimą, darbą… Aš irgi daugiau ar mažiau tokia esu, todėl jau kelias naktis „Kartojuosi moteriškumo abėcėlę“.

Abėcėlė, kaip ir būdinga visoms abėcėlėms, yra suprantama, elementari ir paprasta. Gal kartais net per daug. Ypatingų modernių simbolių ar įmantraus kolorito nė per bambos sprindį nerasim. Viskas aišku ir logiška kaip du kart du: „Moterį vienuolės abitu/ Šiandieną mačiau,/ Ji tvarkinga, rami…“ („Apie vienuolystę“). Be to, gal per daug šioje abėcėlėje asmeniškumo, per stiprus lyrinis „Aš“, kartais net įkyriai besikėsinantis į skaitytoją. Tampa aišku, jog autorės motina – medicinos seselė („Keturi paskyrimai motinai medicinos seseriai“), dėdė – viengungis garbanius, mėgęs dainą „Kalnuos dainuoja…“ bei J. Aisčio eilėraštį „Šiandien taip elegantiškai sninga“ („Bliuzas apie viengungius“), tėvas žaidęs šachmatais, vertinęs taupančius ir mylėjęs gamtą („Mano motina ant jūros kranto“), o kur dar daugybė vietovių: Ventės Ragas, Marijampolė, Seredžius… Man toks asmeniškumas nepatinka, kita vertus, per jį atskleidžiamas nuoširdus ir jautrus santykis su aplinka bei suartinamas skaitytojas, autorius ir lyrinis „Aš“.

Perpetua poezijoje stringa rimas: kartais jis banalus (Testamentą aš rašau,/ Čia palaidoti prašau,/ Gal ši žemė debesinga/ Teiks atokvėpį laimingą… „Ventės kapinaitės“), kartais grafomaniškas, tarytum spauste išspaustas (pieva žiedų pilna,/ Erdvės vaiskuma… „Akrostichas“), o kartais parašytas idem per idem principu („Pienių vynas“). Kaip sau norit, o man šiame rinkinyje kažko trūksta. Gal brandos, kolorito.

Nors subtilybių jau yra: „Žąsys laukinės ilgesio/ Lankstą apskrieja virš mano galvos“ („Didysis penktadienis Ventės Rage“), ant šaligatvio guli katinas droviai negyvas („Mažas toks juodas kačiukas“), uogų raudonį išblaško lapkričio vėjas rūstus („Putino uoga žėri“), „vanduo dar tik pradeda/ Atsidalyt nuo dangaus-/ Ir abu -/ Dar vienodos spalvos“ („Kuršmarių vandenys“), saulė į Vėlių šalį išeina, „uoga šermukšnio raudona/ Dar gailisi alkano paukščio…“ („Regėk mane lapų šviesoj“), nurimsta moters sąmonė lengvai gėlėta („Skaityk man šitą maldą vakarais“), brolio sielą apšviečia spindulių raibuliavimas upės dugne („Braidžiojau šiandien“), žmonės brenda į vasaros vandenis („Kviečio kvapas – jauti?“), debesies šešėlis paryškina šviesą („Kuršmarių vandenys“) ir vijoklinės rožės žiedai gražiai senamadiškai gausiai sužydi ant mudviejų kapo („Gyvenimas po gyvenimo“)…

Tačiau sugrįžkime prie moteriškumo. Jis Perpetua „Abėcėlėje“ pulsuote pulsuoja. Autorė parenka tokius įvaizdžius, kurie daugiau ar mažiau įprasmina moteriškąjį pradą: vėjas įpučia gyvybę, pražydina erškėtrožės žiedą („Smelkia vėjas mane“, „Vestuvinė suknelė“), mėnulis, kaip ir moteris, cikliškai subręsta, nuo jo priklauso potvyniai ir atoslūgiai, syvų augaluose gausėjimas ir mažėjimas („Šalta ir beširdė“), vanduo yra gyvybės šaltinis („Vandens pakylėjimas“, „Kuršmarių vandenys“, „Braidžioju šiandien“), žemė įkūnija gimdančią Motiną („Nyčės amžiaus pabaiga“), obuolys siejamas su moters krūtimis, vaisiaus gimimu, pirmaprade nuodėme („O, obuoly“, „Štai dangaus ir žemės sūnūs“). Labai dažnai moteriškumas įprasminamas kokios nors trapios gėlės ar augalo įvaizdžiu: smilgos („Smelkia vėjas mane“, „Piligrimų amuletai“), blindės („Velykų dieną“, „Zodiako ženklo medžiui globėjui“), liepos („Patikėjau save liepai“), žibuoklės („Apie priešybių vienybę“), rožės („Gyvenimas po gyvenimo“), mėtos („Braidžioju šiandien“), pienės („Mergaitės pina pienių vainikus“), kriaušės, dilgėlės („O kaip pasiilgau“), begonijos („Kartojuosi moteriškumo abėcėlę“), drebulės („Išganyta gal tapsiu“), nendrės („Visatos ritmai“), ramunės („Žydėk, šunramune“), snieguolės („2000.Kovas“), lelijos („Lux perpetua“) ir kitais. Perpetua poezijoje moteris ir gamta tarytum suauga į vientisą ir nedalomą komponentą: „Vėjo gūsis tampa manim./ Vandens raibuliavimas Nemune/ Prie Seredžiaus sekmadienio rytą/ Tampa manim…“ („Aš tau aiškinau“).

Visgi be vyro veikimo pasaulyje nebūtų gyvybės, todėl Perpetua dažnai įvaizdžiais įprasmina vyriškąjį pradą: poezijoje pražysta šalpusnis („Žvilgsnis ožiuko tyras“), kaštonas („Kas išsigąs naujo derliaus“, „Regėk mane lapų šviesoj“), šermukšnis („Iš keleto debesų“), beržas („Velykų dieną“), jurginas („Veda į dangų mane“), jeronimas („Jeronimo medeli žalias“). Apskritai Perpetua rinkinyje vyrauja dualizmas: vyro ir moters, gamtos ir motinos… Taip, matyt, norima sukurti nemirtingumą, stabilumą: „Pasakyk man, gal žinai,/ Ar dviese būna nemirtingi?“ („Portretas dviese“).

Daug Perpetua eilėraščiuose šventumo, dieviškojo gailestingumo, nes tai, kas gyva, yra šventa, ir moteris yra gyvybės pradžia, o visa ko pradžia yra Dievas. Todėl moteris dažnai pasirodo gailestingosios samarietės („Netapus samariete“), vienuolės („Apie vienuolystę“) ar angelo („Keturi paskyrimai motinai medicinos seseriai“) pavidalu; Velykų dieną išeinama į pavasario pievas, netenkama Dangaus Karalystės („Velykų dieną“); kalbamasi su Dievu, kuris niekada nepamiršta jam duoto pasižadėjimo: „O nejaugi nejaugi/ Tu iš tiesų dar prisimeni,/ Kai aš vieną naktį žiemos/ Prieš miegą verkiau ir garsiai kalbėjau,/ Kad viską ištverčiau,/Jei galėčiau rašyt?“ („Kokio atsako, Viešpatie, lauki?“).

„Moteriškumo abėcėlėje“ puikiai perteikta moters pasaulėjauta, „ji visai kitaip supranta pasaulį“ („Aš tau aiškinau“): jautriai, nuoširdžiai, skausmingai, truputi melancholiškai… Moteris pastebi, kaip „kai kurie žmonės/ Taip sukanda dantis,/ Jog skyla ir sutrupa dantų emalė./ Taip stipriai sukandę dantis/ Jie gyvena“ („Dantistai sako“), kaip veža ligonių skalbinius iš odos ir veneros dispanserio („Veža skalbinius ligonių“), kaip paukštelis medyje po langu prabusdamas skausmingai sugiedojo („Paukšteli, medyje po mano langu“), kaip sužydi netikėtai išvengusi dalgio gėlė („Ar matei tu, kaip žydi gėlė…“), „kaip jaunas vyriškis be kojų/ Invalido vežimėliu/ Energingai ir greitai suka ratus po klinikų tujom“ („Sutemus ėjau“). Pastebėję ir įvertinę pasaulį, moterys atsisako „gerti nemeilės nuodus ir maitintis žiaurumo duona“ („Iš keleto debesų“). Moteris ypatinga, nes per eglės pasvirusią viršūnę, muzikalų saulės žiburiavimą, maumedžio šakų išsidėstymą („Baltos dvi žvakės“) ir saulėlydžio šviesą („Mano tėve“) susikalba su mirusiųjų pasauliu. Taigi moteris yra tarytum grandis tarp dangaus ir žemės, tarp mirusiųjų ir gyvųjų, tarp būties ir nebūties…

Perpetua moteris labai stipriai myli. Myli gyvenimą, vyrą, laisvę, buvimą kartu, gamtą, nes „Meilė slepiasi/ O gal įsikūnija/ Visuose daiktuose,/ Erdvės taške bet kuriam…“ („Meilė slepiasi“). Vienas gražiausių eilėraščių apie meilę rinkinyje yra „Tu sakei, kad išties nežinai“:

Tu sakei, kad išties nežinai,
Kas yra toji meilė.
Sužinosi tuomet, kai neteksi manęs.

Karštą vasaros vakarą
Neturėsi parodyt kam, kaip teka
Virš upės mėnulis…

<…> - - - - - - - - - -
Ties mano atlapu langu
Kaip japonų paveiksle
Nardo čiurliai.
O parodyt jų tau negaliu.

Moters norai visada yra pozityvūs: įžiebti žiedus gėlių, prisijaukinti pasaulį iš naujo („Maža moteris“), ranką laikyti ant Tavo peties („Kas gi ten bando atgniaužti“), sutverti vėjo lėkimą („Leiskit pradėt nuo akmens“), žiūrėti į dangų pro riešutmedžio lapus raudonus („Virš vyšnynų vėjo“), ir auksu viską paversti („Mokausi alchemikų meno“).

Knygos nuotaiką paryškina iliustracijos: mergina, apsikabinusi medį, moteris su žiedų vainiku ant galvos, žolėje iškylantis Marijos siluetas, du vienas su kitu suaugę žmonės, obuolys prie miško… Iliustracijos paprastos, kaip ir būdinga abėcėlėms. Šią knygą patartina skaityti tada, kai po sunkių ir įmantrių post ir post post modernistinių kūrinių pasiilgsti kažko paprasto, nuoširdaus, šilto ir romantiško. Geriausia vakare. Per lietų. Prie židinio. Dviese.