Karas ir taika

Recenzuojant klasikinius kūrinius sunku pasakyti kažką, kas dar nebuvo pasakyta. Tai ypač sudėtinga tokiais atvejais, kai klasikinis kūrinys yra literatūros kanono dalis. Ši užduotis būna dar sudėtingesnė, jei tai nėra tiesiog romanas, o tikslingas epas. Šiuo požiūriu recenzuoti Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“ yra tikras iššūkis. Didžiulis kūrinys, priklausomai nuo leidimo apimantis nuo 900 iki 1500 puslapių, yra kertinis akmuo kiekvieno visų laikų geriausios literatūros sąraše.

Daugelį skaitytojų gąsdina įspūdinga šio epo apimtis, jau neminint daugybės rusiškų vardų ir tikriausiai nepažįstamų vietovių. (Kas gi žino, kur yra Možaiskas, arba kodėl tai turėtų būti svarbu?) Tačiau nereikėtų to gėdytis: jau pirmuoju knygos sakiniu griebiamasi Europos politikos ir rusų visuomenės 1805 metais temos, o nuorodos ir užuominos niekad nedingsta.

Tai yra ypatingai rusiškas kūrinys, - na žinoma, juk 1812 metų prancūzų invazija į Rusiją Tolstojui buvo tas pats kas mūsų protėviams – Pilietinis karas, – nepaisant to, romanas suprantamas europiečiams, išmanantiems savo istoriją. Amerikiečiui „Karas ir taika“ turi kiek kitokią reikšmę: tai nėra mūsų kultūrinio paveldo palikimas, greičiau tai kūrinys, kurį mes skaitome, idant sustiprintume ir pagilintume savo ryšius su vakarais plačiąja prasme. Juk pasiaukojimo, patriotizmo ir žmogiškumo temos, nagrinėjamos šioje knygoje, yra universalios.

Reikia pasakyti, kad Levas Tolstojus, skirtingai nei dauguma kitų didžiųjų literatų, pavyzdžiui, Šekspyras, ar net jo amžininkas Dostojevskis, nebuvo žmogiškų būsenų žinovas, ir tai aiškiai jaučiama. Realiame gyvenime autorius buvo entuziastingai susidomėjęs savo asmeninės krikščionybės teorijos formavimu, kuri nukrypo į keistą sritį, kur susiduria ekstremalus altruizmas ir visiškas savanaudiškumas. Jis buvo vienas iš nedaugelio rusų aristokratų, kurie rūpinosi savo valstiečiais, o su savo pasišventusia žmona dažnai elgdavosi su šokiruojančiu aplaidumu; jis buvo atskirtas nuo ortodoksų bažnyčios; galiausiai būdamas jau garbaus amžiaus, pabėgęs iš namų jis mirė traukinių stotyje.

„Karas ir taika“ su savo ilgomis esė istorijos, likimo ir moralės temomis leidžia mums pažvelgti į šios neramios ir talentingos asmenybės protą – jo sukurtas siužetas bei personažai atspindi jo idėjas gyvenimo ir prasmės temomis.

Tolstojus buvo amžininkas bei pritarė daugeliui idėjų žmonių, kuriuos filosofas Karlas Poperis vadino istoristais, t.y. tų, kurie tikėjo istorinių dėsnių viršenybe ir neišvengiamumu, o ne Dievo suteikta laisva valia. Tačiau, priešingai nei kai kurie istoristai, jis neneigė žmonių gerumo ir pasirinkimo galimybės ar svarbos. Ir visgi jis tikėjo, kad tie pasirinkimai tik ribotai paveikia situaciją, ir dažniausiai tai liečia vieno asmens santykius su Dievu. Taigi „Karas ir taika“  didele dalimi yra istorinis išaiškinimas, kodėl individas nėra svarbus istorijai, net jei jis rūpi Kūrėjui.

Centrinė romano figūra, Pjeras Bezuchovas, išgyvena transformaciją: iš pasileidusios, tačiau ir pilnos gerų ketinimų, jaunystės jis virsta rimta šeimos galva, tėvu, turinčiu tvirtą suvokimą apie Dievą ir save. Transformacijos esminis lūžis yra mirties maršas prancūzų nelaisvėje, kur jis supranta, kad viskas šiame pasaulyje yra nereikšminga. Taip pat pasielgė ir rusų generolas Kutuzovas, vėliau jis išmintingai pripažino šias savo karo laikų klaidas, vertinamas kaip istorines neišvengiamybes.

Tolstojaus požiūris yra visiškai svetimas amerikiečių charakteriui, ir jo ryšys su krikščionybe yra abejotinas (neabejotinai ortodoksų bažnyčia jame pastebėjo nedaug gėrio). Tačiau tai nereiškia, kad krikščionys neturėtų skaityti šio romano. Priešingai: nepaisant trūkumų, šis kūrinys yra toks turtingas, kad tie, kurie su atkaklumu įsisuka į jo nesibaigiantį pasakojimą, jaučia begalinę jo vertę. Ar tai geriausias rusų romanas? Ar tai geriausias Tolstojaus romanas? O galbūt tai geriausias 19-tojo šimtmečio romanas? Atsakymas į visus šiuos klausimus yra neigiamas: pats Tolstojus yra parašęs geresnių kūrinių, kurių priešakyje – „Ana Karenina“; Zola La Debacle neabejotinai išraiškingiau aprašo mūšius ir beveik viskas vyksta trumpiau.

Tačiau nepaisant viso to, mes vis tiek turėtume perskaityti „Karą ir taiką“. Nes šis romanas, kaip ir Everestas, egzistuoja; nes turime prisijungti prie princo Andre Aušterlico lauke; mes turime jį perskaityti ir tam, kad įsijaustume į jaunosios Natašos protą ir suvoktume, kaip beprotiškai ji supranta meilę. Mes turime perskaityti šį romaną, kadangi kaip ir visuose didinguose kūriniuose, jame mes surasime kažką savo.