Kalnų šaltiniai

Rasulas Gamzatovas - ne tik didelis poetas, bet ir garsi, pasaulyje pripažinta ir visokiausiais titulais, premijomis, vardais vainikuota asmenybė. Kai į amžiaus pabaigą jo paklausė, kuris gi titulas ar apdovanojimas jam brangiausias, atsakė paprastai – „Poeto“. Taip jis suprato savo žemiškąją misiją ir jai skyrė visas valandas, kiekvieną laisvesnę minutę.

Jo numylėtas ir dangaus paukščio balsais apdainuotas Dagestanas, – pasaulio žemėlapyje vos įžiūrima mažytė dėmelė – pasistiebęs į erdvę aštriais, uolėtais ir nederlingais kalnais, jam buvo ir liko pati gražiausia, romantiškiausia ir mieliausia pasaulio vieta. Niekas taip negaivino ir nedžiugino jo jausmų ir akių, kaip išvystas gimtosios saklės melsvas dūmas, kuris virpėjo to kalnų krašto gyvastimi, židinio šiluma, rūpestingomis kalnietės rankomis, gardžiu valgiu.

Tos nedidelės tautelės pasaulis, kurį atskleidė ir išreiškė poetas, pavirto, tariant lietuviškomis sampratomis, didžiuliu gintaro gabalu, iš kurio, tarsi pasakiškas kalnų šaltinis, srūva to krašto paprastųjų žmonių sąmojis, matosi kalbos kultūra, papročiai, kalnų grožis, savaip interpretuotos ir visiem mums lengvai suvokiamos bendražmogiškosios sąvokos.

Rasulo Gamzatovo žemė spindi uolėtomis ir sniegu padengtomis kalnų viršūnėmis, plyti žaliuojančiais slėniais, kvapniomis spygliuočių miškų nuokalnėmis, kur storiausios šimtametės pušys, šaknimis apkabinusios nederlingą kalnų uolą, tarsi to krašto kalniečiai, ne tik išsilaiko, bet ir auga, augina savo palikuonis ir jiems čia yra nepaprastai gera ir smagu. Vienas svarbiausių R. Gamzatovo priesakų būsimoms kartoms – saugoti ir mylėti tuos kalnus ir tą nederlingą žemę, tarsi tai būtų pats didžiausias pasaulio brangakmenis.

Pateikiamoje poezijos knygelėje veltui ieškotume žodžių jungimo ar sakinio įmantrybių, kokių nors netikėtų apibendrinimų, galvas apsukančių efektų. Rašytojo žodis yra paprastas ir šiltas, kaip pasisveikinti ištiestas žmogaus delnas. Ji yra net savotiškai primityvi, bet tokia gyva, besidraikanti kaip upės tėkmėje judančios žolės, besiglaudžianti prie skaitytojo patyrimo, išgyvenimo ir minčių, kad iš karto lieka sava, gerumu tarsi prilimpa prie to, ką tu žinojai ir buvai sukaupęs savo kultūriniame įvaizdyje iki to laiko.

Kiekvienas įprastinis eilėraštis, aštuoneilis, užrašas ar sakmė – tarsi atkirptas kalniečių gyvenimo gabalėlis, filosofiškoji to gyvenimo išmintis, kurioje gražiausiomis spalvomis mirguliuoja mergaitės – kalnietės, karštakraujo džigito, saugančios namų židinį moters ar išminties šviesa spinduliuojančio seno dagestaniečio pasaulis. Juose gausu gamtos vaizdų, kuriuose gurga tyri kalnų šaltiniai, kvepia gėlėti kalnų pavasariai ir vasaros, niaukstosi rudens dienos ar spindi baltais kalnų sniegais žiema.

Ypatingu savotiškumu iš įprastų eilėraščių rėmų išsiskiria gamzatoviškas aštuoneilis. Štai, kad ir šis (104 p.):

  „Kaip jūs begyvenate, vyrai sakalėliai?“
  „Jei žmona netikus, vargstam per dienas!“
  „Kaip jūs begyvenate, vyrai sakalėliai?“
  „Jei žmona pavykus – traukiame dainas!“

  „Kaip jūs begyvenate, mielos balandėlės“
  „Jeigu vyras blogas – raudame perdien!“
  „Kaip jūs begyvenate, mielos balandėlės?“
  „Jeigu vyras geras – bloga mums vis vien!“

Trumpieji „užrašai“ ant vartų, antkapių, laikrodžių, kinžalų ir kitų kasdieninių daiktų – tai ir gyvenimiškos patirties, ir kalniečių papročių, ir viso gyvenimo štrichai, iš kurių ryškėja didinga, nuoširdumo šviesa nutvieksta kalniečio gyvenimo panorama. Gaila, kad knygelėje pateikta tik nedidelė jų dalelė. Užrašai ant durų ir vartų: Užeik praeivi, nestovėk prie vartų./ Neklausiu aš nei pavardės, nei vardo; Jūs belskite, naktis bus ar diena:/ Man svečio belsmas – kaip graži daina. Užrašai ant antkapių: Nepagarsėjo jis/ Drąsa, išmintimi./ Bet nusilenki jam:/ Jis buvo žmogumi; Mes tiesiam vieškelius, tik štai bėda:/ Jie atveda čionai mus visada. Užrašai ant laikrodžių: Jūs, žmonės, bruzdat, lakstot be tvarkos./ Žvelgiu į jus nuo sienos ir juokiuos; Gali mane užmiršti tu./ Bet aš tavęs nepamirštu. Užrašai ant kinžalų: Nors kaitins ašmenis ugnis karšta,/ Neišdžiovins ji kraujo niekada; Kaip ledas šaltas jis,/ Bet vos užvirs tik aistros,/ Jis blykstels, kaip ugnis,/ Ir kils didžiulis gaisras.

„Kalnų šaltiniai“ – menkutė gamzatovinės Cadaso poezijos imperijos dalelė, kurią gana sėkmingai įveikė du mūsų žinomi poetai vertėjai A. Baltakis ir V. Rudokas. Žinoma, tokius poetus, kaip R. Gamzatovas, išversti nelengva ir kai kurie poetiniai niuansai visada nublunka. Manau, šiuo atveju svarbu ne tiek jie, kaip pagrindinė kūrinio mintis, o ji perteikta gerai.

Norintieji artimiau ir nuosekliau susipažinti su Rasulo Gamzatovo kūryba, turės skaityti jį rusų kalba. Jam pašvęstas didelis internetinis „portas“ – http://www.gamzatov.ru/putevod.html.