Kalno saugotojas

„Rašymas kaip terapija - „blogis yra banalus“

„Jo kūryba universali, nes joje atsiranda jaudinantis paveikslas žmogaus, [randančio pagrindą] (...) vilčiai – neviltyje, žmogaus, vadinančio gyvenimu savo siaubingą mokymąsi mirti“ (Albert’as Camus apie Kafkos kūrybą: „Rinktiniai esė“, Vilnius, 1993, p. 246).

Danieliaus Mušinsko novelių rinktinė „Kalno saugotojas“, sudaryta iš naujų ir anksčiau leistų novelių (iš rinkinių „Kol išaušta rytas“, 1979, „Mėlynų dilgėlynų naktis“, 1982, „Šviesa virš Tausalo“, 1987, „Gyvenimas kaip alibi“, 1991), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbta geriausia 2006 metų knyga. Tai malonus anestetikas, padedantis neskausmingai ir nepastebimai implantuoti maištingąją prozą į sistemą, prieš kurią sukylama... O kas už tos „valstybėsinstitucija–rašytojas“ žaismės?

Kas šiai kūrybai yra esmiškai svarbu, kodėl, būdama egzistencialistinio mąstymo padaras, ši novelistika jaudina (bent jau akademinę bendruomenę) ir neatrodo anachronistinė, nenublanksta greta daug spalvingesnės naujausios prozos, meistriškai eksperimentuojančios su kalbos poetika, pamėgusios egzotiką, kaukes, fantasmagoriją, karnavalo siautulį, tikrinantį „amžinąsias vertybes“ ir rituališkai nušluojantį jomis manipuliuojančiųjų įtaką? Atsisakęs pavadinimo „Saulėlydis Lietuvoje“, kaip pernelyg pesimistinio ir moralizuojančio, Mušinskas rinkinį pavadino šiek tiek tomomaniškai. Kad autoriui kalnas yra labiau laiko simbolis, prasmingai pragyvento gyvenimo vertės projekcija, o ne statiškos šventovės prototipas, rodo dažnai pasikartojantys kalno, kaip laiko slinkties, apibūdinimai: „ištirpo kalnas metų“ („Saulėlydis Lietuvoj“), „ateitis pavirto praeities kalnu“ („Gilyn, kur tamsa“), „Žmogus nepasensta ir nesusidėvi kaip daiktas, žmogus vis gilėja ir gilėja tartum šulinys“ („apverstas“ vandens kalnas novelėje „Teisybės lašai“, 84). Autorius „Interviu „Prieš vidurnaktį“ išsitarė: „Žmogaus didžiausia problema – kaip nugyventi visą savo gyvenimą, o ne kurią nors vieną jo dalį.“ Mušinsko personažai su „nebyliu siaubu“ nuolatos išgyvena artėjimą prie mirties ribos – savojo kalno slėgį, jie nuolatos baudžiami ir nuolatos atgailauja, veržiasi į šią ribą kaip į išsivadavimą iš „Dievą nužudžiusių medžiotojų“ pasaulio: „[kreipiasi į rašomus ženklus] (...) atleiskit man, naktis vienąkart pasibaigs, ir jūs iškeliausit į savo tėvynę, žinau, jūs nieko daugiau netrokštat, tik slėptis žolynų tankmėj, tik nešti po šapą ir statyti savo didįjį namą, kuris ir yra jūsų vienatinė tėvynė; tėve, jis rašė, naktys čia šaltos ir juodos, (...) bet baigsis ši naktis ir tada, tada...“ („Medžiotojai“, 10). Poetizuota Mušinsko novelių kalba čia suartina žodžio ir kūno lygmenis: tamsūs žodžių karstai „žodynai“ tekste įrašomi kaip žmogaus kapo „žolynai“... Samprotaudamas apie absurdą, Camus rašė, kad „Jis [žmogus] priklauso laikui ir su siaubu tatai suvokęs atpažįsta jame baisiausią savo priešą. Jis troško rytojaus, būtent rytojaus, tuo tarpu kai visa savo esybe privalėjo jo kratytis! Šis kūno maištas ir yra absurdas“ („Rinktiniai esė“, 133). Mušinskas novelėje „Gyvenimas sningant“ atsiliepia panašiu mąstymu, sutaikančiu su nebūtimi: „Tačiau laikas visur vienodai sustingęs į cemento luitą, visur toks neįveikiamas(...) kas atsitiko su manimi? Aš irgi virtau praeitim(...) žmogus iš esmės nieko daugiau ir negali, tik palengva trauktis, mažėti ir visiškai išnykti“ (52–53). Tačiau prieš išnykstant tenka pasiekti viršukalnę. Šiose novelėse tai reiškia išsiplėšti iš anonimiškos rutinos, susisiekti su stebuklo galimybe: ar tai būtų vaiko duodami klausimai, be atsakymų į kuriuos neturėtų gyventi suaugusieji („Nebylus susitarimas“), ar dieviškas obels – sąžinės – balsas, kurį kasdien išgirsta senolis:

„Senis beveik kasdien atsiremdavo į obelį. Ne, ne savo pavargimą atremdavo, net ne savo ilgus metus – jis atsiremdavo į ją kaip į gyvą daiktą. Tada ir išgirsdavo balsą. Ne visada lengva būdavo jį išklausyti ar tu tikrai rūpinais savo namais, seni? O savo tėviške?“ (85).

Kalno simbolis, primenantis kūrėjo dievoieškos lemtį, novelių rinkinio pavadinime yra siejamas su kilniu, o pašaliniam – netgi beprasmiu, ritualu. Tai simbolinio darinio, vietos, o greičiau būdo, kuriuo susitinkama su Dievu, išsaugojimo ritualas. Šis ritualas gali reikštis paslaptimi, rašomu kūriniu, prasmingai pragyventu laiku, tiesą liudijančia atmintimi, tradicija („Nebylus susitarimas“, „Bėgimas į vasarą“, „Mėlynų dilgėlynų naktis“, „Kalno saugotojas“). Tylinčio Dievo balso beviltiškai laukiantis kūrėjas yra daugelio Mušinsko novelių dominantė („Kažkur, galbūt nepasiekiamose tolybėse, snaudė Pasaulio Valdovas, kurio nei vardo, nei pavardės niekas nežino. (...) Tačiau ką turiu šlovinti? Kur tu, pasaulio sutvėrėjau?“ – „Išvarytas“, 23) Kone visose novelėse teigiama pasaulio ne prasmybė pasirodo kaip priešiškumas žmogui, užimančiam žemiausią vietą sociumo hierarchijoje, žmogui, tik stebinčiam ir fiksuojančiam pasaulio kaitą, bet nebesinaudojančiam jo formavimo įrankiais (su žaisminga ironija išvardijamos šių dienų geidžiamiausios vertybės „Barnabo Aurelijaus sapnuose“).

Itin ryški Mušinsko novelių antitezė: blogį dauginantis, baudžiantis aktyvus karys – blogį stebintis ir gėrio besiilgintis, baudžiamas pasyvus (arba nevykusiai veikiantis) filosofas svajotojas:

„Aš irgi nesimokinau, bet kiek daug šventų vardų ir dalykų man buvo! Gal todėl ir nepajėgiau nė prieš vienus išeiti su šautuvu, kad tie šventi vardai ir dalykai mano viduj apsigyveno, jie ir neleido nė labiausiai nepakenčiamo nutrėkšti.

Gali būti stiprus, bet visada atsiranda dar stipresnių ir sutvarko pasaulį. Jeigu drįsti prieš ką pakelti ranką, žinok, visada atsiras dar žiauresnė ir negailestingesnė ranka, kuri ir prieš tave pakils. Aš visada tai žinojau, ir visa mano stiprybė tik mano viduj slypėjo“ („Kodėl naktyje matai angelo veidą“, 91–92).

Blogiui Mušinsko personažai priešinasi žinojimo saugojimu ir tikėjimu, kad šis pašaukimas yra visuotinis:

„Todėl ir tikiu, kad nesu paskutinis – kur nors kitoje pasvietėj panašus į mane irgi šitaip viską kiaurai mato. Dar daugiau mato ir supranta, ir viską sutalpina savy – kaip į kokią amžiną skrynią uždaro. O raktą kietai suspaudęs laiko delne – nieks neatims. Jeigu mes nebūtume ta skrynia – tai kas ja būtų?“ („Kodėl naktyje matai angelo veidą“, 93).

Netgi ironija ar sarkazmas, komplikuojantys pasyviojo paveikslą, nesumažina šios kario–filosofo opozicijos įtampos. Valdančio ir valdomo (kartais netgi vergaujančio), baudžiančio ir baudžiamo tema, skausmingai išgyventa ir Gintaro Beresnevičiaus, nuskambėjo jo pokalbyje su Jolanta Kryžiavičiene „Dievoieška yra kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis“ romano „Paruzija“ proga: „Jie visi [personažai] yra savotiški kristoforai. Jeigu ieškai galingesnio – visada susiduri su valdžia, valstybe, politika... bet tai tik kelio pradžia. Toliau einama Dievo link. Kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis, mano įsitikinimu, yra būtent dievoieška. (...) Jeigu jauti sistemai neapykantą, tai ir žaidi su sistema, tu pripažįsti ją kaip vienintelę realybę. Vadinasi, reikia paprasčiausiai įkurti savo salą“ („Sėskim ir pakalbėkim“, 2007, 10–11). Mušinskas kiek ironizuoja tokią tik mąstomą atsiribojimo, izoliavimosi pastangą (novelėje „Trys maži karaliai“): „(...) susikurti tokį mažytį žemišką dangiuką ir jame šiltai gyventi“ (43); „Gal iš tikrųjų statyti karalystę savy – su aukštomis sienomis, be durų ir be langų, kad neįpūstų joks vėjas. Ant jos kuorų iškelti aklus sargybinius. Visą pasaulį paskelbti persona non grata, užmiršti jį“ (44). Jis netiki ir galimybe pakeisti pasaulį, keičiant mąstymo apie jį būdus. Ir visgi Mušinskas tokią salą įkuria pačiu rašymu apie rašymą, būtent kūryba (savistaba ir pasaulio kontempliavimas plačiąja prasme) dažnam autoriaus personažui suteikia vilties išsivaduoti ir iš anoniminės mirties, ir iš žeminančio, pasaulio valdovams nebereikalingo juokdario vaidmens. Mirtis ir valdžia tampa paralelinėmis sankcionuojančiomis instancijomis: viena sankcionuoja tiesos sakymą, kita – prie jos artėjančią kūrybą. Šios dvi plotmės susitinka, paliudydamos žmogaus paslaptį, jo neišviešinamą branduolį:

„Žiūrėjau į savo delną ir mačiau, kaip juo ropoja mažytis vabalas. Nesu iš blogos valios sutraiškęs nė vieno gyvio. Tas vabalėlis nuropojo iki pat krūtinės, ir, kol jis šitaip keliavo, aš irgi keliavau su juo. Visada norėjau pamatyti tikrą žmogaus didumą, bet tik su tuo vabalėliu keliaudamas patyriau, koks žmogus paslaptingas“ („Teisybės lašai“, 86).

Bet rašymo (kai kada laukimo – „Gyvenimas kaip alibi“, „Gyvenimas, suvarytas degtukų dėžutėn“) terapija paguodžia tik viltimi, nes mirtis neskaito rankraščių: „Čia, mieste, pasitaiko įpykusių drąsuolių arba amžinybės užsigeidusių svajoklių, kurie iš savo varganos burnos leidžia meilius burtažodžius – visi jie turi slaptą viltį įsiteikti tai nematomai, bet visur esančiai Poniai ir išvengti užmaršties. (...) Dabar neturėjo popieriaus lapo, pieštuko, nebegalėjo lyg maldavimo užrašyti tai, kas vėl išsipildytų. Iš nevilties jis parpuolė ant kelių ir pirštu sniege išvedžiojo kelias kreivas raides. Tačiau Ponia jų nesiteikė perskaityti“ („Gyvenimas sningant“, 55). „Naujieji išminčiai“ nebesinaudoja „vienišų rūsčių tarakonų“ paslaugomis, – groteskiškai tyčiojasi autorius iš romantiškai susireikšminusių rašytojų („Keptas poetas pietums“); „nėra jokio karaliaus“, todėl „karaliaus juokdarys“ nebereikalingas – „niekas nesijuokia“ ir niekas nebebijo apokalipse grūmojančiojo („Vakarienė“). Rašymas nuo valdžios galių atskirtam „Lietuvos saulėlydžio“ rašytojui, pamenančiam dar visai neseniai triumfavusią šią privilegijuotųjų juokdarių kastą, tampa savotiška terapija. Ji turi palengvinti „išvarytojo“ vienatvę, susidvejinimą – egzistenciją tarp dieviškumo ir visuomenės užribio („Išvarytas“, „Barnabo Aurelijaus sapnai“). Mušinskas ironizuoja tikėjimą įsikūnijančia žodžio galia, romantinį minios vedlio įvaizdį, kuris šiuolaikiniame gyvenime galutinai (?) prarado prasmę. Jis išjuokia politikuojantį rašytoją („Juodi akmenys“: „Anksčiau jam atrodė, jog rašymu nugalės visas likimo negandas“; „Negi iš tikrųjų viskas taip pasikeitė, jog nebeįmanoma nieko nei sau pačiam suprasti, nei kitiems paaiškinti“, 26). Kūrybinį bergždumą išgyvenantis rašytojas, kuris savirealizacijos katarsį patiria minioje, pensininkų pikete, agituoja sukilti prieš „juos“: [minios šūksniai] „– Teisingai. Rašytojas tegu veda mus! Laiminkim rašytoją!“ („Juodi akmenys“, 27).

Mažąjį žmogų, garbinantį pasaulio galinguosius ir taip bent iš dalies su jais susitapatinantį, autorius parodijuoja novelėje „Biliardas iš ryto“. Tylinčio Dievo ir pilietį paniekinusios valdžios pasaulyje atsispirti vienatvei galima tik pasitenkinant mažu („Laivas prieplaukoje“: „reikia tenkintis tuo mažu, ką gali pasiimti šią akimirką“, 37). Kūryba Mušinsko novelėse suvokiama kaip gyvenimo (būtinai prasmingo laiko) slinkties fiksavimas ir netgi kaip neužrašyti mąstomo gyvenimo, tiesos apie jį sakymo ženklai („Ir po ilgų metų“). Mirties horizontas yra šio tiesos sakymo prielaida. Viena vertus, bijomasi „niekieno neužfiksuotos ir nieko nejaudinančios pabaigos“, mirties anonimiškumo („Saulėlydis Lietuvoje“). Bet kartu ir trokštama tos pabaigos, nes joje Mušinsko „pažemintieji ir nuskriaustieji“ personažai, nesaugoję savo gyvenimo „kalno“, visgi tikisi rasti prieglobstį, susigrąžinti orumą ir žmogiškąją vertę, į kurią pasikėsino visokeriopu skurdu niveliuojanti sistema, nužmoginanti, gimdanti anonimiškumą, – mirties čia trokštama kaip akibrokšto jai: „svaigdama pajusi skaudų džiugesį, jog šią valandą gimsti nauju žmogumi. Koks dabar mano vardas, koks? – šauksi sukepusiomis lūpomis. – Kur mano tėvas, motina, kurie išpranašavo gyvenimą?“ („Evangelija pagal Mariją“, 17). Mažasis Mušinsko žmogus („Aš esu mažas žmogus. Trisdešimt tris metus gyvenu, bet niekaip neužaugu didelis, ir tiek“ – „Nepažįstamas žmogus“, 95), dažnai pavadinamas kone bendriniais vardais – emblemomis (Aurimas, Aurelijus su įvairiais priseginiais; K.; Munkus – autoriaus pavardės perdirbinys? – personažas, artimas Marcelijaus Martinaičio Kukučiui ar Zbigniewo Herberto Ponui Cogito), dažnai ištremiamas į gyvenimo autsaiderių gretas. Taip Mušinsko personažai įgyja ženkliškumo, ir tokiu būdu jų liudijama tiesa apie save tampa universali, dar labiau sustiprinta aliuzijomis į biblinius tekstus. Netgi paniekintas ir merdintis skurde, jis nepraranda šios žmogiškumą patvirtinančios galios – liudyti tiesą apie save. Neturintis ką prarasti, jis nebijo ir mirti ir įsikimba tos savo drąsos, kaip vienintelio ženklaus pranašumo prieš likimo numylėtinius: „Aurimas Gadeikis pajuto kažką panašaus į neapykantą tai moteriškei. Žmogus, kuriam nėra ir niekada nebuvo jokių prošvaisčių, gąsdina savo teisybe – to jau per daug. Turėtų verkti ir skųstis, prašyti pagalbos, o ji skelbia savo teisybę“ („Amžinas kalnas”, 33). Liudyti savo gyvenimo tiesą yra Mušinsko personažų lemtis, tokia pat neišvengiama, kaip vaikščiojimas žeme: „teisybei nereikia jokio leidimo, ji po kiekvieno kojomis guli. Aš irgi guliu, aš irgi esu teisybė, ką?“ („Nepažįstamas žmogus“, 97). Tai desperatiškas bandymas išsiveržti iš visuomenėje vyraujančio cinizmo, iš mažo žmogaus kasdien išgyvenamo bejėgiškumo, neįstengimo keisti priešišką realybę geresne. Kad ir trumpam susigundęs „nespręsti, ar pasaulis geras, ar blogas“ („Medžiotojai“), jis visgi ilgisi jo geresnio... nors ir atitolinamo pasakotojo sarkazmu: jis svajoja „užlipti ant kokio mažyčio postamento ir tyliai tyliai sušukti: aš visas savo jėgas atiduodu tau, Tėvyne!“ („Paskutinieji negaus nieko“, 57).

Gal autoriaus socialinis angažavimasis daro šias noveles banalias, tačiau taip gali atrodyti tik vertes niveliuojančios literatūros kontekste. Ne pramogai skirtos literatūros atveju tai vaikščiojimas peilio ašmenimis. Mušinskui literatūra – likimas („Literatūra daliai žmonių visuomet bus ne pramoga, o likimas“). Tai itin rizikingas, nes išviešinantis autoriaus tikėjimą, nežaidybinis kūrybos kelias: čia nepasislepiama (nors esama ir tokios formalios žaismės) už personažo kaukės, o jei ir taip, tai ji priauga prie sakančiojo veido. Šis veidas šaukiasi užuojautos: „Barnabas Aurelijus atsigręžė į policininkus ir išlemeno: pa-si-gai-lė-kit. Tuoj atsiminė, kad malonės prašymą reikia pateikti raštu. Tačiau nei pieštuko, nei popieriaus neturėjo pasiėmęs su savim. Tai katastrofa, – suprato Barnabas Aurelijus ir užsidengė veidą rankomis“ („Prarijus varlę“, 63). Mušinsko ironiją galima suprasti ir kaip drovėjimąsi visuotinio santykiškumo, verčių niveliacijos laikais be saugaus atsiribojimo kalbėti apie jaudinančius dalykus, vienaprasmiškai, t.y. meniškai neįtaigiai, kalbėti apie blogį. Poetas Adamas Zagajewskis išardė modernaus meno sukurtą privilegijuoto blogio mitologemą: „Aukštoji kultūra paprastai linkusi suniveliuoti gėrio ir blogio skirtumus. O man atrodo, kad pagrindinis dalykas – juos išryškinti. Jeigu kultūra nesugeba jų pastebėti ir akcentuoti, tai reiškia, kad kažkas blogo dedasi su ja. Simona Weil yra sukūrusi tokį aforizmą, kad mene blogis atrodo patraukliai, o gėris – banaliai. Iš tikrųjų yra atvirkščiai – blogis yra banalus ir nuobodus, o gėris nuostabus“ („Literatūra ir menas“, 2007, Nr. 31). Mušinsko personažas pasaulio netobulumą suvokia kaip „remontuotiną mechanizmą“: „Kaip atrodo pasaulis, jeigu jį visą laiką tik remontuoji ir remontuoji? Toks ir pasaulis – geležų krūva. Laukiu, kad ši diena greičiau užgestų ir nunirtų į tamsybes, ir daugiau jos niekada nebebus – tos dienos, to balto angelo skaisčia šviesa nupliekstu veidu“ („Kodėl naktyje matai angelo veidą“, 93). Nuo čia tik vienas žingsnis iki tuščiavidurio utopijos fantazmo (novelė alegorija „Tikrovė, kuri visada su mumis“). Tačiau pasaulio tobulinimas, kaip paaiškėja iš odisėjiško pokalbio su mirusiųjų sielomis, yra bergždžias:

„Apolinarai, paklaus jie, tu dar ilgai po mūsų gyvenai – kaip ten, ant žemės, ar tokia pat saulė ir debesys, miškai ir pievos? Tokie pat, – atsakysiu. Tada jie paklaus – ar tvarka tokia pat, ar tie patys jus tebevaldo? Tokia pat tvarka, atsakysiu, jūs galite būti visai ramūs, nieko galit nepasiilgti ir nesigailėti“ („Kodėl naktyje matai angelo veidą“, 90) Visa, kas tikrai pavyksta Kalno Saugotojui, tai, perfrazuojant Camus, – nušviesti absurdo pasaulį taip, kad „žiaurus pasaulio veidas suspindėtų“.