Kalno saugotojas

Danieliaus Mušinsko, šiais metais gavusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto įsteigtą premiją, apsakymų rinkinį „Kalno saugotojas“ sudaro devyniasdešimt du kūriniai, rašyti apie trisdešimt metų. Kai juos skaitai, jie geriasi į vidų, žavėdami savo įvairove, koncentruotumu ir išmintimi. Eini per miestą stebėdama jį Jono iš novelės „Saulėlydis Lietuvoje“ akimis, kartu su Munkumi kaime pamąstai apie gražius ir nelabai savo poelgius ir Teresę, girdi ironiškas Barnabo Aurelijaus sapnų nuotrupas. Daug aktualių, universalių ir bendražmogiškų temų novelėse gvildena rašytojas, bet man norėtųsi sustoti prie trijų, labiausiai įstrigusių: rašytojų, moterų ir mirties.

Pats D. Mušinskas viename interviu yra sakęs, kad literatūra daliai žmonių visuomet bus ne pramoga, o likimas. Tokie yra jo novelių rašytojai. Jau pirmoje rinktinės novelėje „Medžiotojai“ rašymas metaforiškai lyginamas su skruzdėlių ganymu, nuo kurio rašytojas negali atsitraukti: „Raidės buvo panašios į skruzdėles, kiekviena jų turėjo liemenį, galvą ir kojas, tomis kojomis jos atsispirdavo į popieriaus lapą, apsižvalgydavo į visas puses ir keliaudavo kiekviena sau. Kai popieriaus lapas visai ištuštėdavo, Aurimas G. delnu suvarydavo jas atgal. (...) Buvo lyg vergas, prirakintas prie stalo, – jeigu pasitrauks, skruzdėlės išsilakstys, visa, kuo jis gyveno tamsų vidurnaktį, vėl pavirs į nieką, ir jis pats išnyks, ištirps ryto brėkšmoj.“ Rašymas novelėse iškyla kaip prievolė ar pareiga, nuo kurios nepabėgsi net tada, jei būsi nespausdinamas, neskaitomas ir neturtingas.

Rašytojai, dažniausiai poetai, D. Mušinsko novelėse yra marginalai, nepritampantys prie šiuolaikinio pasaulio ir jo normų. Novelėje „Keptas poetas pietums“ poetai lyginami su tarakonais, išlendančiais iš namų tik vakarais: „Tarsi vieniši rūstūs tarkonai jie lindėjo savo buveinėse, tik retkarčiais ryždamiesi išlįsti į gatvių šviesą bei triukšmą; kartais jie panūsdavo pamatyti ir išgirsti vienas kitą, parodyti savo naujausius poetinius verpalus – tada tikrai pajudėdavo iš blokinių daugiaaukščių, o atsitiktiniai praeiviai spoksodavo į juos lyg į ateivius iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų.“ Didmiestyje, kurį valdo naujieji lietuviai ir kuriame „saldžiausia poezija yra turto privatizavimas“, poetai, norėdami išgyventi, ima parsidavinėti pietums.

Jie nepasitiki savimi ir tuo, ką daro. Aurimas Gadeikis, dažnas D. Mušinsko novelių veikėjas, – vienas iš jų: „Dar vis kažką rašė, bet ir pats tų savo rašymų nebeskaitė, vos išspausdintus mesdavo šiukšlių dėžėn“ („Vienas“). Dažnai jie yra vidutinio amžiaus, tarp trisdešimties ir keturiasdešimties, dirbantys jiems nepatinkantį darbą kokioje nors redakcijoje ar kontoroje: „Kišenėse barškėjo tik centai, visąlaik reikėjo drebėti, kad nebūtų išmestas iš kontoros, nes kasdien pas šefą užsukdavo koks nelaimėlis ir imdavo klausinėti, ar negalėtų čia įsidarbinti“ („Juodi akmenys“). Tai nėra kovotojai ar vėliavnešiai. Jie tiesiog egzistuoja, kol galiausiai miršta. Juos slegia ir išsunkia miestas, atima iš jų kūrybiškumą: „Kam jie į tas vitrinas kiša visą blizgantį pasaulio šlamštą, o atima iš mūsų sielas, ir aš negaliu nieko parašyti. Nė menkiausios eilutės, ar suprantat“ („Juodi akmenys“). Jie dažnai apibūdinami kaip atskiros kategorijos poetai, kuriuos po mirties retas kas prisimena, kaip ir šį literatą iš novelės „Gyvenimas sningant“: „Jis prisiminė literatą, kuris kadaise, prieš porą dešimtmečių, gyveno amžinai smirdančiame akligatvyje netoli turgaus, ir visi norintys galėdavo kadien ten užsukti ir atsinešti alaus ar vyno butelį. Išgėręs pradedantysis poetas šnekėdavo tiek pat daug, kaip ir negėręs, ir tose šnekose nugrimzdo visa neparašyta lietuvių literatūra.“

Netikintys, be atsvaros. Nors novelių pavadinimuose galima rasti Biblijos kontekstų („Išvarytas“, „Evangelija pagal Mariją“), jų veikėjai neranda Dievo: „Pasaulis buvo gražus. Pasaulis nėjo iš proto, o tekėjo ramiai, lygiai, rudeniškai. Kažkur, galbūt nepasiekiamose tolybėse, snaudė Pasaulio Valdovas, kurio nei vardo, nei pavardės niekas nežinojo“ („Išvarytas“).

Antra tema, prie kurios norėčiau sustoti, yra moterys, nes jos įdomios ir netipiškos. Jos, kaip ir poetai, kartais atsiduria šiuolaikinio pasaulio pariby. Marija iš novelės „Evangelija pagal Mariją“ gyvena ir miršta susvetimėjusio miesto monotonijoj ir skurde: „Pro langą priešais matysi kitą tokį devynaukštį, ten kažkas gyvens, gal net šimtai žmonių, bet nė vienas nebus tau artimas ar pažįstamas.“ Akla senutė kaimo sodyboje degina šviesą, kad žiurkės nepultų („Amžinas kalnas“). Dažniausiai jos vienos, be vyrų (dvi vagišės iš novelės „Lėlių namai“). Arba vienos, nors ir su vyrais. Novelėje „Siena“ vienos poros gyvenimą stebi voras. Porai nesutariant, jis palaiko moterį, net tada, kai vyras ją palieka ir moteris išmeta vorą pro langą.

Rašytojo mėgstamas vaizduoti moterų amžius – nuo trisdešimties iki trisdešimt penkerių. Tai – brandžios, skubančios gyventi „vidurdienio“ moterys: „Trisdešimties metų moters niekada neapleidžia viltis, nors ta viltis vestų tiesiai į prapultį. Trisdešimties metų moteris, širdį suspaudus delnan, skuba gyventi, tačiau atsigręžusi atgal ji nemato jokio pėdsako. Nė vienam vyrui nelemta pažinti tokios moters, tik laukti jos kūno malonių“ („Vidurdienio moterys“). Peržengus trisdešimties metų ribą, jaunatvišką idealizmą ima keisti prakticizmas. Novelės „Nebylė“ veikėja, sulaukusi trisdešimties, ima „iš tikrųjų“ gyventi: po darbo kavinėje prisikemša pilnus krepšius bandelių, kaip ir jos kolegės, alkūnėmis prasibrauna į sausakimšą autobusą ir vakare ima galvoti apie kadaise į jos duris naktį tyliai beldusį kaimyną. Tai – moters amžius, labai mistiškas vyrams: „...pažinti trisdešimties penkerių metų moterį leista nedaug kam. Galima įsidėmėti jos akis, užuosti jos kvapą, bet ta moteris vis tiek liks nepažintas pasaulis“ („Pušis“).

Kai gimsta vaikai, jie tampa moters gyvenimo ašimi. Novelėse yra keli gražūs motinų paveikslai. Motina iš novelės „Motinos miegas“ blaškosi tarp darbo įstaigoje ir meilės savo vaikams. Ji užmiega iš nuovargio pati bemigdydama vaikus: „... ir net užmigusi, tankiai alsuodama pravira burna, ji vis dar migdė savo mažus vaikus.“ Kita motina iš novelės „Motinos kelionė“, pakišusi trobos raktus po akmeniu, išsiruošia ilgon kelionėn ieškoti savo sūnaus Antano. Keliaudama mintyse kalba su sūnumi ir mato jo veidą. Net nieko neradusi, ji grįžta namo laiminga, tarsi įvykdžiusi savo misiją. Novelėje „Gyvenimas, suvarytas degtukų dėžutėn“ dar viena motina kartu su jau senu sūnumi gyvena kaime ir su neparasta ramybe žiūri tiek į gyvenimą, tiek į mirtį.

Žavi tai, kad rašytojas žvelgia į moteris su pagarba. Kaip į šiek tiek mistiškas, paslaptingas, vyrams ne visada perprantamas būtybes, tačiau pagarbiai ir atidžiai: „Tada supratau, kad tik moterys yra amžinieji žmonės, tik jos padaro pasaulį tokį – be pradžios ir be pabaigos“ („Gyvenimas, suvarytas degtukų dėžutėn“).

Ir dar viena dažna D. Mušinsko novelių tema – mirties tema. Miršta tiek poetai, tiek moterys, tiek jauni, tiek seni, nuo senatvės, ligų ir iš nevilties. Kito mirčiai šiuolaikiniam susvetimėjusiam pasaulyje, atrodo, niekas neteikia didelės reikšmės. Po vieno ar kito novelės veikėjo mirties gyvenimas teka toliau, lyg nieko nebūtų nutikę: „Šiame mieste kasmet numirdavo po vieną poetą, kartais net ir po du. Tačiau niekas dėl to labai nesielvartavo...“ („Keptas poetas pietums“). Kito mirtis nebent leidžia suprasti, kad jo ar jos gyvenimas buvo panašus į tavąjį: „Mirusiąją išveš vakare; skirstydamiesi kaimynai stebėsis, jog šito niekada anksčiau neaplankyto mažyčio būsto švarus skurdas yra lygiai toks pat, kaip ir jų“ („Evangelija pagal Mariją“). Vaikai darosi žiaurūs ir negailestingi: „Aš nežaidžiu, aš jį noriu nudurti“ („Vienas“). Mirusieji tiesiog užmirštami: „Ir nebelieka žmogaus kaip užpūstos žvakės, nė pėdsako nebelieka“ („Kodėl naktyje matau angelo veidą“).

Gyvenimo kokybė daug priklauso nuo sugebėjimo ramiai žvelgti į artėjančią senatvę ir mirtį. Daug išminties sukaupę senieji, kaime gyvenantys novelių veikėjai. Jie dar sugeba sendami „gilėti“: „Žmogus nepasensta ir nesusidėvi kaip daiktas, žmogus vis gilėja ir gilėja tartum šulinys. Kuo daugiau tų užlenktų, tuo gilesnis šulinys. Kartais jis pasidaro toks gilus, kad net bijo savo gelmėn pažvelgti. Tad ko norėti iš tų, kurie vos porą pirštų teužlenkė?“ („Teisybės lašai“); prisijaukinti mirtį, kalbėdami apie ją taip paprastai, kaip „apie gyvulių šėrimą ar vištų lesinimą“ („Gyvenimas, suvarytas degtukų dėžutėn“); susirinkti, kad prisimintų savo giminės mirusiuosius („Kalno saugotojas“).

Dar norėtųsi pakalbėti apie miesto paveikslą D. Mušinsko novelėse, apie kaimo filosofą Munkų ir jo praktiškąją žmoną Teresę, apie ironiškus Barnabo Aurelijaus sapnus, bet recenzija – per trumpas literatūros kritikos žanras, kad viskas į ją sutilptų, o D. Mušinsko novelės per geros, kad joms išsamiai aptarti užtektų kelių popieriaus lapų. Todėl sustosiu čia, pasiūlydama patiems perskaityti D. Mušinsko noveles ir įžvelgti jų gelmę, išmintį ir kartu paprastumą.