Kaip ir anuomet

Nors pasakojimo laikas nuolat aižėja, nors veikėjai nuolat transformuojasi į įvairių lyčių gyvius, nors per akimirką veiksmas tęsiamas kitoje vietoje, jau nuo pirmųjų puslapių įtikėjau „žaidimo“ taisyklėmis ir mėgavausi skaitymo magija... Man pasirodė įdomi idėja, kad istorija neturi laiko ribų, kad jos pėdsakų visada galima ieškoti Dabartyje ir Savyje. Kad kiekvieno žmogaus likimą nulemia žmonės, sutikti prieš devynerius metus ir prieš... du šimtus šešiasdešimt penkerius metus - kaip romano pasakotojui svarbūs Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis, rabinas Iliyahu iš Kėdainių, prekiautojas žuvimi Šelskis, Žirmūnų dvaro šeimininkas Martynas Radvila, Kėdainių bravoro lankytojas Kačkelis Lipskis...

Tačiau po kelių puslapių supratau, kad aš, skaitytoja, perpratau „pasakojimo techniką“ ir todėl pralaimiu malonumą: pastebiu, kad autorius per dažnai bando skaitytoją įtikinti laiko sąlygiškumu: „Taip, kažkada vilkėjau arkivyskupo mantija, dabar vaikštinėju kiaurais džinsais, bet esu tas pats vyskupas, kurio niekas nepažįsta...“, „nes aš buvau iš kito pasaulio“; „Aš Marija, kuri ne Marija.“, „Drambliukas įsiręžė ir nesunkiai ant šulinio dangčio užritino sukruvintą jauno vyruko kūną prūsų kareivio uniforma... (tai buvau aš pats ankstyvoje jaunystėje)“.

Kitąkart, kai suintriguota autoriaus nežabotos pasąmonės viražų, smalsiai sekiau, kuo „tai“ baigsis, deja, nusivildavau. Juk įdomu būtų pagaliau suvokti ne tik, „kaip smagu būti silke, višta ar karve“, bet ir kodėl patekus į jų „sąmonės nenusakomas ramybės ertmes... nebesinori iš ten išeiti, taip ir maga pasilikti, tai kažkas panašaus į jausenos atostogas, nors tai yra pats tikrasis gyvybės skambesys - vien virpantis oras.“ Skaitytojai rūpi ne tik sužinoti, kad, pavyzdžiui, Marijai atsivėrė „vartai į karvės suvokimo tunelius“, bet ir ką gi ji suprato apie „karvišką gyvenimą“: „Iki tol ji žinojo tik tai, kas visiems akivaizdu: jeigu nori susilaukti veršiuko, nuvesk karvę pas bulių. Taip buvo, yra ir bus, niekas to neginčija, tačiau Marijai užteko pasiblaškyti karvės viduriuose vos keletą minučių, kad ji suvoktų, kodėl karvės laikomos šventomis...“, „Marija negalėjo ir nenorėjo būti gėdingai išmesta pro užpakalinę angą, juo labiau, kad nuo seno svajojo suvokti karvės žvilgsnio paslaptį.“ Taigi nors veikėjas išnerdavo iš gyvūnų vidurių „nušviestas žinojimo“, deja, skaitytoja neišsivaduodavo iš tų tunelių tamsos ir...nepraeinamumo. Pasakotojas tiesiog nemotyvuotai peršokdavo į kitą „laiko juostą“, taip ir neleisdamas paslapčiai išsipildyti. Taigi liko neaišku, ką mąsto karvė, silkė ar višta, bet šių metamorfozių aprašymai tikrai įtikina, kad, žmogau, nesi aukštesnis ar reikšmingesnis už žemės slieką... Turbūt tai – atsakyti į būties klausimus - ir nebuvo šio kūrinio tikslas, gal buvo siekiama tik sukurti palaimos būsenos – kai jautiesi esąs dalelė didelės protingos materijos – efektą. Gaila, kad net šią būseną išreikšti reikia labai materialaus dalyko - žodžių, kurie pernelyg dažnai kartojosi: purslai, kriokliai, žavesys...     

Ir nors jau nesistebėjau (kodėl reiktų stebėtis, jei veiksmo vieta, laikas ir erdvė – pasąmonėje, kurioje gali ir esi bet kas ir bet kada), vis dėlto „prižadindavo“ posakiai, kurie atrodė per daug pažįstami iš dabartinės realybės leksikos: „už kokius šišus „pirksi mobilųjį“, „ietys neiškris iš rankų ir nesuduš kaip brangaus užsienietiško konjako buteliai“, „glostė kietą ir kvadratinę savo broliuko galvą“, „Kėdainiuose „kalba apie agurkus ir orą“, „ naktis nėra tikrovė iš mėsos ir kraujo“, „man reikia atsistoti ir parodyti tau, akiniuočiui, ką reiškia bušido“.

Teksto kalba tikrai stebina savo daugiasluoksniškumu (gal irgi atspindi nenuspėjamą mūsų pasąmonės „kalbėjimą“). Joje gausu ir poezijos („namus praryja išsižioję lietaus slibinai“) ir stačiokiško vulgarumo („joks vyras nenorės ant jos, tokios suplukusios, lipti“), drąsių paradoksų („Visas sulendu į Jonušo Radvilos žvilgsnį, nors jaučiu, kad mano uodegos nepaleidžia suspaustos silkės žandikaulis“, „Kiaušiniai nešokinėjo kaip kepami karpiai“, „Mozė raudonoje Trakų pilyje jau įrenginėja šildymo sistemą“) ir „egzotiškųjų“ skolinių („gražesni...kaip krokodilas“, „tai buvo inertiška, tačiau gyvybinga masė - panašiai kaip džiunglės - ją galėjo išjudinti ir patraukti paskui save...“), grotesko („Pasigardžiuodamas gurkšnojo vyną, lingavosi ant savo storosios uodegos ir skaitė knygą apie Leniną.“, „Mozė išgirsta, kaip jo moteriškė klausia, kodėl jis išvirtus makaronus neperliejo šaltu vandeniu...), alogizmų („stebėjimas virto palaimos būsena, tarsi būčiau ne višta, o besiskleidžianti rugiagėlė“) ir dviprasmybių („Apie mane gaidžiuku tebestriksi Kaukelis. Nelabai suprantu, kodėl buvau pavirtęs į vištą, o ne į gaidį...“), publicistikos intarpų (svarstymai, kaip aprašyti mergaitę) ir pasikartojančių salstelėjusių deminutyvų (dvaselė, kelionėlė).

Laikas – kaip palaimos būsena...Lietuvių literatūroje tai mėgstama tema. Man regis, kad šis aprašymas būtų įtaigus, reikėtų... lakoniškumo, stiprios detalės – V. Mykolaičio–Putino rūpintojėlio ar B. Vilimaitės baisios ramybės iš apsakymo „Dzūkė mergaitė“...L. Gustainis sukūrė naują magiškojo realizmo įvaizdį – iš nebūties išnirusius drambliukus... Tikrai jie nepanašūs į „baltuosius arklius“, nors abudu paremti stipria neribota vaizduote... Vis dėlto visą romano skaitymo laiką mane persekiojo „rožinis drambliukas“: kodėl gi autorius, puikiai kinematografiškai fiksuojantis detales, stengėsi jungti ir „motyvuoti“ laimės pojūčius... Kiekviena akimirka, aprašyta atskirai novelėje, daug stipriau svaigintų...

Tiesa, nustebino ir viršelio piešinys – sraigė, šliaužianti kažkokiu grindiniu...Visiška ramybė. Visiškas kontrastas romano veiksmo gaivalingumui ir dinamiškumui.