Kaip ir anuomet

Šią knygą sėkmingai būtų galima pavadinti tiek metafizine, tiek astrofizine. Nes turbūt tik joje galima susipažinti su gana originalia Visatos koncepcija, pagal kurią Marsas – „...tai vieta, kur susirenka, šoka, sukasi ir ūturiuoja visos išvarytosios moterys – visos kaip vienas Raudonosios planetos kūnas, kuris sukdamasis gaudžia ir gieda“ (p. 200).

Tačiau viena labiausiai krintančių į akis Liudo Gustainio naujojo romano „Kaip ir anuomet“* ypatybių ta, kad skaitytoją beveik iškart pribloškia galybė visokiausių istorinių personažų, o pasakojimo fonas kaleidoskopiškai kaitaliojamas po skirtingiausią, kartais ir tūkstantmečiais atskirtą istorinį laiką. Todėl neretai tai knygai ir segama istorinės etiketė. Čia epizodiškai išnyra Lietuvos didikai Radvilos, Tyzenhauzai su gausia savo šeimynykščių ir klientūros svita, iš tolo vis sušmėžuoja apgailėtinos atminties (pakarto Kosciuškos sukilėlių) Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio šešėlis. O prie lošimo, kurio kortos nulems istoriją, stalo pasirodo ir pats paskutinis abiejų tautų – Respublikos – Žečpospolitos – karalius (kokia ironija ar istorinis nesusipratimas: Respublika ir karalius!) Stanislovas Augustas Poniatovskis ir Rusijos imperatorienė Jekaterina II, jau vėliau, po karališkos respublikos paskutinio padalijimo, tariamai iš minėto Stanislovo Augusto sosto sau pasidirbdinusi tikrai karališką tupyklą. Ir pasirodo ji drauge su savo tuomečiu Dekanozovu – imperijos ambasadoriumi Varšuvoje generolu Nikolajumi Repninu.

Ir – faraonas Akhenatenas (ar netgi pats biblinis Mozė – nors už pirmojo vardo tikslumą negarantuoju). Pirmasis įvedęs vienatinio Dievo – Atem (Saulės disko) kultą. Taip pat jo legendinio grožio žmona Nefertitė, deja, taip ir nesugebėjusi padovanoti jam įpėdinio, o vien tik dukras. Bet dėl to nepradingusi, kaip jis, istorijos miglose (ankstyvasis feminizmas?). Jau nekalbu apie visokią smulkmę – praeities prekeivius džiovintomis silkėmis ir bravorų laikytojus ar dabartyje savo biznelį sukančius TV prodiuserius šelskius, kačių elgsenos profesorius kačkelius bei kitus PVM (Privalomos Valkatų Meilės) mokesčio mokėtojus.

Taigi – nuo piramidžių iškilimo ligi šiandienos, nuo „praeities Niujorku“ įvardytų dar Radvilų valdomų Kėdainių (kai dabartinis Niujorkas tebesivadino Naujuoju Amsterdamu) ligi neperžengiamo dėl susigrūdusių automobilių komunalinio kiemo. Ir apskritai kažkokių sunkiai nusakomų erdvių – už Saturno žiedų... Egiptiečiai, vyskupai, stačiatikių vienuoliai, žydai, švedai, valachų kunigaikštytė...

Tačiau jeigu autorius rengėsi priblokšti skaitytoją gigantišku epikos luistu, iš anksto turėjo būti pasmerktas nesėkmei. Vien dėl užmojo grandioziškumo. Nes tokiame milžiniškame erdvėlaikio tūryje trūkinėja visi ryšiai, neįmanomos jokios paralelės, jokios priešpriešos ar palyginimai. Nes bandant visa tai aprėpti žvilgsniu, lieka arba chaosas, arba nuobodžiai pilka amorfiška masė. Na, geriausiu atveju, kur ne kur blykstelinti ryškesniu inkliuzu. Bet: „Kas yra istorija? – klausia autorius knygos pratarmėje. – Ar tai būtų objektyvus visų įvykių aprašymas ir teisingos jų sekos nustatymas? Galbūt ir taip, tačiau ar ne svarbesnė istorija yra ta, kuri kunkuliuoja ir lydosi sielos gelmėse – ten visi nutikimai, įvykiai, tikri, tariami, buvę ir būsimi, visi jie vyksta vienu metu, ir galinė traukinio stotelė yra apskritai išsilaisvinimas nuo bet kokių įvykių – žmogui svarbu tiktai būsena“.

Ir visa ši margaskvernių romano veikėjų gausybė, visos šios praeitys, dabartys ir ateitys autoriaus valia sugarma į vieną savyje veikiančią ir per du pagrindinius personažus save suvokti bandančią Esamybę – Mogiliovo arkivyskupą Stanislovą Siestčencevičių ir Vilniaus rabiną Iliyahu. Taip pat istorines figūras. Vieną – to paties pakartojo vyskupo Masalskio iškeltą, o kitą tokiu tapusį iš Kėdainių sinagogoje Torą studijavusio žydų vaikiščio.

Todėl „Kaip ir anuomet“ nėra istorinis romanas, nors jame ir esti gyvai atkurto istorinio kolorito (amžininkų laiškai romano paskutiniuose skirsniuose) ir originalios istorinės pajautos (maro Kėdainiuose, lošimo kortomis iš agonijoje besigaluojančios valstybės scenos).

„Visi jau susėdę prie kortų stalo, ir nuolatos vėluojantieji vos spėja užimti jiems skirtas vietas.

(...)

...Jekaterina II žemu melodingu balsu išvinguriuoja:

– Šiandien mano eilė pradėti statymus, ir aš siūlau visą Rusijos Imperiją. Jeigu pralošiu, galėsit ją išsidalyti.

– Reikia garantijos, kad Imperija nesipriešins, – ramiai nusišypso vyskupas Masalskis.

(...)

Atėjo Stanislovo Poniatovskio eilė prabilti:

– Statau didžiąją Lenkiją su Lietuva, – paskubėjo išrėkti, nes labai norėjo, kad Jekaterina atsuktų į jį savo žvilgsnį.

– Lietuvos tu negali užstatyti, ji ne tavo, – nuoširdžiai pasipiktino Telšių pavieto raštininkas pan Antoni Stančikas.

– Tu taip manai? – nustebo Stanislovas Poniatovskis.

– Jeigu yra prieštaraujančių, statymas negalioja, tokios taisyklės, – iš anksto nuramino beįsiplieskiantį ginčą vyskupas Masalskis.

– Gerai, tuomet aš statau savo pirmąją meilę Jekateriną II, – įsiplieskė įsižeidęs Stanislovas Poniatovskis.

(...)

– Aš tai visa, ką turiu brangiausio – savo plunksnų rinkinį ir kėdę su paminkštinimu, – visų galvos pasisuko į pan Antoni Stančiką.

Niekas neprieštaravo. Suvokė, kad jo statymas yra lygus Rusijos Imperijai.

Pagaliau ratas apsisuko ir sugrįžo prie vyskupo Masalskio. Jo žodis turėjo būti paskutinis:

– Statau savo kartuves, – jo pasisakymas buvo ne tik paskutinis, bet ir trumpiausias.

Niekas nepratarė nė žodžio. Ateitis, jeigu žmogus apie ją galvoja, taip pat galėjo tapti banko turiniu“ (p. 250-253).

„Kaip ir anuomet“ nėra istorinis romanas ir dėl to, jog tai nėra netgi vientisas pasakojimas, turintis savo pradžią ir pabaigą, savo socialinį, gyvenimiškąjį ar apskritai bent kiek labiau apibrėžtą kontekstą, kuris „įaugintų“ jį į istoriją. Tai yra būtent būsena, pajautos, savivokos bandymas, ir kaip visi aptariamo kūrinio personažai turi išryškinti pagrindinio pasakotojo (žodis „veikėjo“ kažkaip nedera) – būsimojo arkivyskupo Siestčencevičiaus esybę, jie visi tėra tarsi jo inkarnacijos, kaip ir jis, tėra persipasakojimas autoriaus, jo atspindys kuriamoje erdvėje.

Todėl ir visas romanas tėra tas pats L. Gustainis, kurį visuomet, regis, labiau domino ne konkreti, apibrėžta, prie vietos ir laiko pririšta horizontalė, o dvasingoji vertikalė. Ne apčiuopiama ir kasdieniška pirminė tikrovė, o toji, kuri kažkodėl vadinama antrine.

Ir autorius išties neįsitikinęs būtent tokia eilės tvarka. Nes bent kiek žinant ankstesnę L. Gustainio kūrybą, – ne tik romaną „Peržengti ribą“, bet ir apsakymus, eilėraščių rinkinius ir dailės bandymus, – aišku, kad joje taip pat viskas susiveria ant siekio išsiveržti už įprastinės kasdienybės ribų. Atskleisti pasaulį ir didžiules erdves, kurios visuomet slypi kiekvieno pajėgiančio tai pajausti ir suvokti viduje.

Kaunietis rašytojas savo kūriniu tarsi ginčija, kad galėtų būti įmanomas koks nors objektyvesnis pasaulis nei tas, kuris atsiskleidžia žmogaus sieloje, sąmonėje. Kitaip tariant, Pasaulis, Istorija, Laikas egzistuoja tik tiek ir taip, kiek ir kaip mes juos gebame suvokti ir pajausti.

Visa tai vietoje istorinio suteikia romanui metafizinį metmenį. Tačiau tai nėra kas nors ypatinga ir nauja. Senokai nujausta, kad tam tikruose taškuose istorija gali pereiti į metafiziką, o metafizika užkabinti istoriją. Dar praėjusiame šimtmetyje Carlas Jungas kalbėjo apie kolektyvinę pasąmonę, kurios egzistavimo dėka (jeigu taip suprimityvintai išsireikšti) mes dar savo ankstyviausioje nesąmoningoje vaikystėje pergyvename visą mūsų pasaulio praeitį (ateitį?..). Dėl to ir klykiame, daužomės, spardomės. Ar net visiškai nerodome noro į šią pa–saulę ateiti. O jeigu dar prisimintumėme šiuolaikinę kvantinę fiziką, tai dėl tos tariamai „objektyvios realybės“ apskritai iškiltų didelių problemų.

Tad L. Gustainis savo romanu tarsi teigia, kad vienintelė objektyvi realybė, vienintelis mums suvokiamas pasaulis yra mūsų pačių Esatis. Iškelia svarbą kriterijaus, be kurio toji Esatis liktų nepasiekiama.

Tai – Meilė. Meilė kiekvienam gyvastingumo savyje ir pasaulyje pasireiškimui, visoms jo manifestacijoms. Net jeigu jos būtų labai skausmingos. Ar netgi nepakeliamos. Tai taptų artima ir krikščioniškajam požiūriui, jeigu nebūtų paženklinta tam tikro reliatyvizmo – nėra prasmės, anot autoriaus, tų gyvastingumo liudijimų vertinti moralės požiūriu. Pasaulyje puikiai sugyvena ir galvažudys Jeronimas, ir teisuolis rabinas, savo tautos išdavikas ir išmintingas istorijos kontempliuotojas, faraonas ir Mozė, vyras ir moteris. Nes visa tėra Vienis:

,,– Koks tai jausmas – būti viename kūne su kitomis?

– Atsakymas žodyje „būti“, kurio kita prasmė yra „giedoti“. Faraonas, šimtą gyvenimų laukęs sūnaus, niekada tokios prasmės nesuvoks – ne būti ir laukti, o būti ir giedoti“ (p. 200).

Tai tiesiog dvasia, kurios perpildytas visas pasaulis nuo pradžios ligi pabaigos, ligi pat Marso dykrų ar Saturno žiedų – ir ligi begalybės. Kai nieko nereikia „nei gaudyti, nei nugalėti – reikalingas tik laisvas gyvenimo šėlsmas, ne alinantis, ne toks, kuriuo siekiama užsimiršti, o kylantis iš rytmečio rūko“ (p. 203). Tokia Meilė, kurios svarbiausias pasireiškimas esame mes patys – nuolat besimainantys, kintantys, kuriantys savo istorijas – ir visada tokie patys. Bet jau išmokę, „...kaip galima gyventi įsimylėjus save: vos tik suvokiau savo esybėje plieskiančią amžiną saulę, kurios nepajėgia užgesinti net atominis karas – atsiskyrimas, iš karto pajutau, kad kiekviena mano ląstelė nėščia iš džiaugsmo kvatojančiu kūdikiu“ (p. 202).

Ieškodamas metafizinės raiškos, autorius verčia Kėdainių dvaro miruolius prisikelti ir užsimaukšlinus žydelio Šelskio pardavinėjamų džiovintų silkių galvas silkinais pastoti kelią švedų antplūdžiui. Verčia Iliyahu žmoną Chaną – Kėdainių žydaitę Chaną, Masalskių dvaro Veisiejuose kirpėjo dukrą Chaną, televizijos prodiuserio Šelskio asistentę Chaną – kas mėnesį gimdyti jam po rausvą drambliuką. Verčia vyskupą Masalskį rusų kariuomenės priešakyje žygiuoti į Karaliaučių, kur jį pasitinka seniai ketvirčiuotas šimtininkas Gonta su savo sukilusiais ir į Sibirą ištremtais kazokais.

„– Ar baisu numirti, Gonta?

– Tu vyskupas, tau geriau žinoti“ (p. 282).

Nenuostabu, kad tokie teksto viražai galėtų sugluminti ar, kaip neseniai kažkur buvo parašyta, netgi „traumuoti“ vien horizontaliai, vien primityvaus realumo kategorijomis gebančią mąstyti publiką. Bet L. Gustainis to nebijo – jis sąmoningai, tarsi galvą ant kaladės dedantis jo Jeronimas, provokuoja skaitytoją, sako: „Mano knygos išties nelengvai paskaitomos“. O kas lengvai skaitoma (turint galvoje ne „Da Vinčio kodą“)? Joyce, Kafka, Dostojevskis, Faulkneris, Proustas?

Vis dėlto vertikalė taip pat negali egzistuoti be horizontalės – tuomet apskritai neliktų koordinačių sistemos. O šie autoriai sugebėjo surasti jų sąlyčio tašką. Tad to paties linkėčiau ir L. Gustainiui. Kuriam – „Keistai, netikėtai viskas pasisuko. Iš Marso raudonumo, iš Egipto ryškumo, iš televizijos ir kino amžiaus į miglomis apsigaubusią XVIII amžiaus Lietuvą. Iš Stanislovo fantazijos dilgėlių lauko į byrančią, yrančią Žečpospolitą.

Kodėl?

Tai tokia paslaptis, kaip ir juoko purslai – drambliukai ir Nefertitės dukterys“ (p. 235).