Kai tu šalia

Elenos Dekaminavičienės jubiliejinė poezijos rinktinė „Kai tu šalia“ gali sužavėti bet kurį jautresnės sielos žmogų, nes čia itin išryškintas žmogaus dvasios santykis su Dievu, su laiku, su pačiu savimi, su savo gyvenimu. O tai kiekvienam skaitytojui yra aktualios temos.

Šios kūrėjos poezijos tonacija – klausianti, ieškanti, apmąstanti esminius žmogaus darbus ir egzistencijos klausimus. Ji aprėpia individo pasaulį, teigia būties reiškinių svarbą, įsiskverbia į giliausius dvasios klodus. Poetė pasižymi puikia intuicija, dideliu jautrumu subtiliausiems nuotaikų, spalvų, formų ir garsų niuansams, filosofine mąstysena bei gebėjimu visa tai išreikšti įtaigia, plastiška kalba.

Poezijos kūriniai persmelkti beribiu ilgesiu (Aš prisimenu, Motulės rankos, Tvirtybės medis), nes kūrėja būties prasmės ieško savyje, t.y. poeto dvasioje, sieloje, išgyventoje tyloje ir gyvenimo akimirksniuose, kurie tarsi Salomėjos Nėries eilėraštyje „prabėgs, nebegrįš jau.“ Žinoma, poetė savo kūriniuose nepamiršta ir visagalės mirties, kuri neatsiklaususi nusineša brangių mums žmonių sielas į Hadą, „Kai žvakė gęsta, vašką liedama, / Suteikdama jaukumą, gaivų kvapą./ Taip ir žmogus skubėdamas link kapo, / Taip tyliai sudega – lyg žvakė tirpdama.“ Tuomet tikėjimas, Dievas tampa itin svarbūs, nes jie gali padėti suvokti egzistencijos prasmę, būti meilės kryptimi (eil. O Marija, Esi žmogus, Piligrimas, Kantrybė). Nuolatiniai priminimai žmogaus būties trapumo, žmogų kreipia ne nuo gyvenimo, o į prasmingesnį gyvenimą, žadindama rūpintis tuo, kas atrodo šiame gyvenime ne itin turi prasmę, ne itin svarbu, bet yra žmogiškai vertinga ir dėl to net mirties akimirką nepraranda savo vertės.

Knygoje „Kai tu šalia“ viskas, apie ką poetė kalba, yra svarbu: ar tai būties, ar mirties tema, ar gamtos vaizdai, tamsa ar šviesa – visa įgauna vienodą svorį. Tačiau šiuos motyvus, temas ir figūras į visumą sujungia ta pati giedra, nors jau auksiniu rudeniu alsuojanti, nuotaika.

Tyrinėjant E. Dekaminavičienės kūrybos kalbą, į akis krinta tai, kad poetės dėmesio centre dažnai atsiduria tam tikri daiktai: žvėrys, paukščiai, žmonių veiksmai (eil. Dar žydi sodai, Skruzdėlytė, Gana privargo, Tikras grožis), dvasinės būsenos (Laukimas, Įsmigo žaibas, Ak, likime) ir, žinoma, svarbią vietą užimantys bibliniai (O Marija, Tepriima dangus, Malda už kunigus) bei mitologiniai (Veneros pagrobėjas, Laumių šokis, Mūzų šaltinėlis) motyvai. Tai reiškia, kad poetei yra svarbus matymas ir mąstymas. Mat be jų sunku būtų išreikšti poetinio pasaulio jusliškumą, perteikti jausmus, emocijas.

          Egzistencinių prasmių išplitimas keliaujant per gyvenimo ribas, grimztant į poezijos vienatvės pasaulį – tokia lietuvių poetės E. Dekaminavičienės kūryba atsiveria skaitytojui, skaitančiam jos kūrinius.