Kafka pakrantėje

Apie autoriaus populiarumą Lietuvoje sklinda legendos, o leidėjai pristato jį kaip intelektualą, kurio knygos pasižymi „originaliu stiliumi ir mįslinga menine tikrove“. Perskaičiusi taip ir nesupratau, už ką šiam ilgiausiam romanui buvo paskirtos premijos.

Jau nuo pat pradžių jis atrodo pernelyg tobulai sukonstruotas, kad būtų įdomus. Penkiolikmečiui veikėjui viskas einasi kaip per sviestą: mažai kliūčių ir daug laimingų sutapimų, jis materialiai apsirūpinęs, visi aplinkiniai jam malonūs ir paslaugūs. Jis pabėga iš namų ir patraukia į kitą salą, kur tikisi surasti seniai prarastą motiną ir seserį. Tarsi amerikietiškame filme mato jas kiekvienoje pakeliui sutinkamoje moteryje. Vaikinas labai pasitiki savimi, yra egocentriškas, kaip ir dauguma paauglių: „Galbūt tai, ką įsivaizduoju, yra svarbu. Visam pasauliui“ (p. 158), bet labai šaltakraujiškas.

Veiksmas rutuliojasi tarsi detektyvas, kuriame visi veikia nežinia ko skatinami ir vedami: gal instinktų, gal paranojiškų vizijų. Tačiau jam stinga logikos: vaikystė atrodo lemtinga, bet niekas jos nebeprisimena, tarsi po kambarius vaikštoma po įvairius laikotarpius. Pasakojimas juda mechaniškai, lyg laikrodis, iš kurio kas valandą iššoka gegutė ir pasako ką nors dar mįslingesnio, nei buvo sakiusi prieš tai. Lemtingus įvykius būtinai lydi perkūnija, o veikėjai nei iš šio, nei iš to viską meta ir pradeda ką kita.

Smulkiai aprašoma net antraeilių personažų išvaizda ir biografija, pranešama, kur ir ką jie valgė, ką veikė ar sapnavo...Knyga galėtų būti perpus trumpesnė, nes begaliniai personažų dialogai, to paties per tą patį pasakojimai, bereikalingi klausimai ir atsakymai tik vargina. Tiesa, pasitaiko įdomių minčių apie rašytojų, kompozitorių ir graikų mitologinių veikėjų gyvenimą (mat čia visi intelektualūs, net sunkvežimio vairuotojai) ir dokumentinių pasakojimų, kurie vargu ar yra autentiški.

Bet, išskyrus Antrojo pasaulinio karo prisiminimus ir valgių bei drabužių pavadinimus, nieko japoniška čia nėra. Tiesiog eilinė Edipo mito variacija, tik labai paini ir „pritempta už ausų“, prisodrinta mistikos ir visokio plauko keistuolių. Nėra ko stebėtis, kad Murakamis „iškepa“ kone po knygą per metus. Matyt, tai nėra labai sudėtinga, reikia tik gerai žinoti populiariausių receptų ingredientus.