Juodosios našlės

Dar tuomet, kai nesidomėjau pasaulio įvykiais, kai televizorius, arba dar kitaip, žydrasis ekranas, buvo skirtas tik banalių laidų žiūrėjimui ir laiko žudymui, pamačiau kadrus, filmuotą medžiagą, kad ir kaip keista, neprivertusią krūptelėti. Krūptelėjau daug vėliau. Tuomet, kai atsiverčiau vokišką žurnalą, vardu „Spiegel“, kuriame radau bulvarinės rašliavos ir daugybę nuotraukų stambiu planu. Nuotraukų iš Maskvos muzikinio teatro. Ypač įstrigo viena. Toji, kurioje fotografuota mergina, atsirėmusi į langą, užmerkusi akis, šiek tiek prasižiojusi. Atrodė - miega. Miegojo. Tik ne dėl to, kad norėjo užmigti. Dėl to, kad įkvėpė dujų. Ir vis tiek tuomet dar nebuvo įdomu. Matyt, dėl to, kad tingėjau skaityti bulvarą. Ir dar vokiečių kalba.

Bene treji metai praėjo, kai gavau žurnalistės knygą. Pavadintą „Juodosios našlės“. Keistas pavadinimas. Yra vorai, tiksliau, vorų patelės. Jos savo patinus po audringo kontakto suėda. Šypseną keliantis pavadinimas. Sprendžiant pagal kūrinio anotaciją, knyga turėtų vadintis „Juodieji našliai“. Taip būtų tiksliau. Tiek to, praleiskime tą faktą, kad originalo kalba knygos pavadinimas skamba panašiai į „aš turėjau mirti kaip juodoji našlė“. Ir nieko bendro su zoologija šioje knygoje nėra. Bet gana.

Sabine Adler, sakyčiau, gana pompastiška žurnalistė. Aišku, suprantu, kad savo noru eiti į kovinius čečėnų moterų būrius yra drąsu. Drąsu rašyti apie rusų ir čečėnų santykius. Drąsu kažko klausinėti tų, kurie dažniausiai žurnalistus ir kitus užsieniečius pagrobia ir paverčia įkaitais. Bet tik tiek. Gana.

Knyga parašyta neprastai. Skaitau ir žaviuosi žurnalistės objektyvumu. Sugebėjimu parodyti abi puses. Ir nesmerkti.
Istorija paprasta. Yra Rusijos Federacija. Yra Putinas. Yra Čečėnija. Yra kraujo kerštas. Yra religija. Važiuoji per valstybę, stoji prie kiekvienos kelio užkardos, moki pinigus. Kažkur užkliūva, jog esi vahabitas. Kalnų vaikas, dar kitaip. Tave suima. Muša. Kankina. Tu tyli. Tave paleidžia. Grįžti. Susirenki būrį bendraminčių ir keliauji ten, kur kankino. Žudai. Čia kerštas už patirtą skausmą. Vyrai prieš vyrus. Skirtingos tautybės, skirtingos barikadų pusės, bet skausmas tas pats. Ne tik vyrų skausmas, bet ir moterų, vaikų, senelių, tėvų. Skausmas, keliantis pyktį. Skausmas, kurstantis neapykantos ugnį.

Tačiau kažkada istorija pasikeitė.

Tai yra nauja, ar supranti? Tai neturi nieko bendra su mūsų tradicijomis, čečėnai taip nesielgia.

Į kovą stojo moterys. Gležnos būtybės, turėjusios rūpintis vaikais, vyrais, tėvais, namais ir dar visais kitais dalykais, kuriuos patriarchato sistema užkrovė ant siaurų moteriškų pečių. Jos užsijuosė diržus su prikabintais sprogmenimis, apsivilko juodais drabužiais ir išėjo ten, iš kur dažniausiai nebegrįžtama. Kiekvienos išėjusios skirtinga gyvenimo linija. Dažniausiai nutrūkusi po vyro mirties, kartais - po išprievartavimo arba artimųjų mirties.

Tokios moterys įkalino visus Maskvos muzikinio teatro žiūrovus, susirinkusius pasimėgauti vaizdais ir garsais. Įtampa, smarvė, baimė, žūtys, klausiančios ir nesuprantančios akys. Ir moterys, paslėpusios veidus po juodomis skaromis, pavargusios ir pradėjusios abejoti savo misijos teisingumu. Graudi detalė - viena iš „juodųjų našlių“ - nėščia. Ji tiki savo mažylio ateitimi, tuojau turi gimdyti. Ji sugalvojusi jam vardą. Ji nuolat glosto savo didelį pilvą, nerimastingai laukdama spyrių, judesių, priminimų „mama, tu ne viena, mama, laikykis, aš tuoj“. Už teatro sienų - rusų kariškiai. Laukiantis įsakymo iš kariuomenės vado. Iš to, kuris federacijoje diktuoja ir už visus nusprendžia, kas geriausia tautai.

Pagaliau duotas įsakymas. Sprendimas, dėl kurio iki šiol nenutyla diskusijos, pasigirsta greitai slopinami priekaištai. Sprendimas, kurio padarinius iki šiol kenčia tauta, sudaryta iš dar begalės mažesnių tautelių.

Įsakymas neleidžia dvejoti. Pulti. Ir tik pirmyn. Ne švaria kova, o dujomis. Paskutinės dviejų pagrindinės herojės seserų akimirkos. Vis labiau norinčios užsimerkti akys. Vis tingesnis kūnas. Slopstantis „tuk tuk tuk“ krūtinėse ir migla virstantys vaizdai.

Ji sakė Alachui savo paskutinę kalbą. Jeigu ji turėjo mirti, tai norėjo bent jau patekti į rojų!

Pabaiga daugiau nei banali. Nors gyvenimas taip pat banalus. Trečioji sesuo, kuri pasakose būna kvailiausia, netampa „juodąja našle“. Ji iškeliauja iš tėvų namų, federacijos agentai padeda jai įsigyti naują tapatybę, naująjį „aš“, dar kitaip sakant. Ir ji ilgai ir laimingai gyvena. Viskas. Iškeliami dar keli nedrąsūs klausimai, tačiau jie neparodo to, ko klausė pasaulis po žymiosios tragedijos. Į juos neatsako niekas. Net pati autorė. O gaila. Reikėtų stipresnio akcento tam, ko jau nebepakeisi.
O po visų įvykių istorija pasisuko netikėta linkme. Didysis kariuomenės vadas duotu įsakymu pasikėlė savo reitingus. Pasaulis baisėjosi, o tauta šventė. Dalis tautos. Kyla tik vienas kvailas banalus ir labai mergaitiškas retorinis klausimas: kas ką čia nugalėjo? Balsas pasufleravo: federacijos kariai nugalėjo... įkaitus.

Tik tiek. Skaityti verta. Tam, kad suvoktum, kodėl? Tam, kad susipažintum, pažintum. Tam, kad žinotum. Negalima juk amžinai tylėti. Geriausia kalbėti garsiai. Tol, kol neišgirsi pokštelėjimo.

Prie savo smilkinio ji pajuto šaltą pistoleto vamzdį. Po to nieko daugiau nejautė. Visai nieko.