Juodmedžio bokštas

Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje Anglijos literatūroje iškilo savita Džono Faulzo figūra. Tai retos erudicijos menininkas, kurio knygos prisodrintos literatūrinių, istorinių, filosofinių aliuzijų, puikus formos meistras, įvaldęs įvairius tradicinius anglų prozos stilius, humanistas, nagrinėjantis visuomenės ir individo etines bei estetines problemas, socialinius reiškinius, meno reikšmę ir vietą gyvenime.

Dž. Faulzas (1926 – 2005) gimė nedideliame Esekso grafystės miestelyje dvasininko šeimoje, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare ir tik 1950 m. baigė Oksfordo universitete romanų-germanų filologijos studijas. Skaitė keltų epo kursą viename Prancūzijos universitetų, metus mokytojavo Graikijoje. Nuo 1953 m. gyveno tėvynėje, provincijos miestelyje Laim Regyje, atsidėjęs kūrybai ir žemės ūkiui. Vengė viešumos, buvo įsitikinęs, kad rašytojui svarbiausia – vienuma, bendravimas su gamta, neskubus skaitymas ir gyvenimo apmąstymas.

Rašyti pradėjo dar studijuodamas, tačiau pradėtąjį romaną „Magas“ išleido tik po 14 metų. Pirmas išėjo jo romanas „Kolekcionierius“, kuris stiliaus, kompozicijos ir siužeto originalumu nustebino net kritikus ir tapo bestseleriu.

Mažosios prozos rinkinys „Juodmedžio bokštas“ (1974) – tai tarsi visos Dž. Faulzo kūrybos apibendrinimas, jo nagrinėtų temų ir idėjų apžvalga. Apysaka „Juodmedžio bokštas“ – filosofinių, etinių ir estetinių autoriaus ieškojimų atspindys; „Elidukas“ – stilizuotas XII a. meilės legendos atpasakojimas; „Vargšas Koko“ detektyvinė-psichologinė novelė su socialine potekste; „Mįslė“ – apsakymas, kuriame autorius teigia meno privalumą prieš mokslą, intuicijos, jausmų svarbą žmogaus gyvenime.