Juodasis smuikas

Jau pažvelgusi į autorių supratau, kad knyga bus lengva, tokia, kaip „Sniegas“. Ir tikriausiai mano didžiausia klaida skaitant „Juodąjį smuiką“ buvo lyginimas su pastarąja.

„Tikroji muzika slypi tarp natų“, toks sakinys pasitinka mane atvertus pirmus puslapius. Pasidaro aišku, knygoje bus daug muzikos bei poezijos. Apsidžiaugiu, nes „Sniege“ buvo daug tapybos ir HAIKU; šis derinys padėjo sukurti neįtikėtino lengvumo knygą, įkūnijančią pavadinimą. Lūkesčiai nepasiteisino.

Nors puslapiai slydo iš pirštų pašėlusiu greičiu, pabaigoje gavau nusivilti - perskaičiusi knygą „likau ant ledo“. Fabulos prasme ten, kur turėjo būti kulminacija, nepajaučiau intrigos.

Talentingas smuikininkas Johanesas Venecijoje susipažįsta su palaptingu smuikų meistru Erazmu, kuris aistringai mėgsta šachmatus ir degtinę. Jų keistą draugystę gaubia muzika, tyla ir moters balsas. Erazmas atskleidžia slėpiningą juodojo smuiko istoriją, kurioje slypi ir moters balso paslaptis...

Romanas, pasakojantis apie muzikos jėgą ir kūrėjo mįslę, kurioje ir menininko pražūtis, ir atpirkimas. Apie tai, kaip nebevertinami žūsta talentai nepalankių aplinkybių verpetuose. Apie meilę, būtent tokią, kokia aprašoma devyniolikto amžiaus romanuose.

Patiko, kad radau keletą įdomių filosofinių minčių:

„Nieko nėra blogiau, jei kada gyvenime buvai laimingas. Vėliau viskas, net pats nereikšmingiausias dalykas, tampa didžiule nelaime.“

Nepatiko tik todėl, kad ji nepateisino lūkesčių.

Vėliau ėmiau svarstyti, gal nereikėjo tikėtis tokio lengvumo, kaip pirmųjų snaigių, vis tik muzika, o ypač smuiko, būna graudi. Tai, kaip žinia su lengvumu neturi nieko bendro...