Jaučio aukojimas

„Jaučio aukojimas“ buvo išleistas kaip atskira knyga 1999 metais, pagerbiant autoriaus 60-metį ir papuoštas Šarūno Miškinio 1981 m. šiai apysakai sukurtais grafikos darbais.

Prašom pagalvoti, kaip baisu yra nepažinti Dievo, kokia sielų pragaištis stabmeldystė, kaip šėlsta, kursto naują stabmeldystės maniją ir paklydimus piktoji dvasia.
                                                                                          M.Mažvydas

Jie atėjo. Krauju apkrikštijo mūsų protėvius pagonis, neapykanta suteršė šventą senolių žemę. Sugriovė jų sielų prieglobstį – Perkūno šventyklą ir pastatė ant jos pamatų šaltą mūro paminklą savo naujajam dievui.

Paėmusi šią knygą nustebau, nors esu skaičius nemažai R.Granausko kūrinių, tačiau šis ryškiai išsiskyrė iš kitų. Pirmiausia, rašytojas nebeplėtojo savo įprastos karo metų, pokario temos, jis nukėlė skaitytoją kur kas anksčiau – į tuos laikus, kai ant vyrų pečių guldavo sunki našta – apsaugoti savo kaimus nuo vyskupo žmonių, melsti marias ir miškus maisto, kad jų moterys ir vaikai išgyventų. Jis nukelia mus ten, kur aukojamos aukos dievams, kur žmogus semiasi stiprybės iš ąžuolų, tvirtybės iš akmens, grožio iš žydinčių pievų, ramybės – iš nakties ir žemės.
 
Pagrindinės apysakos temos – tikėjimas, krikščionybės griaunamoji jėga, seno žmogaus pasaulis, gamtos ir žmogaus ryšys. 
 
Knyga sudaryta iš trijų dalių, o kiekviena dalis - iš vieno sakinio. Autorius pasakoja apie seno žynio likimą, jausmus, tikėjimą, jo kelionę į Degimų lauką (kadaise ten buvusį kaimą sudegino krikščionys), jaučio aukojimą marioms, kad jose atsirastų žuvų ir nebetektų žmonėms badauti: „..ir jie visi ėjo, klaupėsi ir prašė, ir verkė prašydami, ir gaudė žuvis, bet žuvys dingo iš marių <…> tačiau vyskupo žmonės vis atjoja į kaimą ir reikalauja to, ko niekas jau seniai nebeturi, argi jie nemato, ginkluoti vyskupo žmonės, kokios išbalusios stovi pakrantėj moterys, o vaikai miršta dar įsčiose, ir jau baigia ištuštėti naujasis kaimas, o dingti nėra kur, jau visa žemė, visi laukai priklauso svetimiems…“ ir tragišką jo žūtį: „begalinis yra (naujojo) Dievo gailestingumas, neapsakoma yra jo rūstybė..“

R.Granauskas kaip visada sužadina pačius tyriausius jausmus, įtraukia į nepaprastą ir liūdną pasaulį ir veda išminties, sielvarto, skausmo, tikėjimo keliais, keldamas daugybę klausimų, atsakymus palikdamas apmąstyti pačiam skaitytojui.

„..ir iš pradžių niekaip negali suvokti, ko iš tavęs nori jiedu abu – tas naujasis dievas ir mažas raudonlūpis jo tarnas: „…nulenksi galvą prieš tikrąjį Viešpatį Dievą, prieš didžiąją motiną Bažnyčią, kuri sutinka apšlakstyti tave šventu krikšto vandeniu?..“